Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje. Priteista iš R. Š. 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. J.
Taip pat buvo skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 22 d. nutartis, kuria Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo pakeista ir dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas: iš nuteistosios R. Š. priteistas nukentėjusiajam V. J. neturtinės žalos dydis sumažintas iki 5000 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistoji R. Š. prašė panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 22 d. nutartį ir ją išteisinti. Kasatorė teigė, kad teismų sprendimai neteisingi ir nepagrįsti, priimti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 84 straipsnio 1 dalis, 89 straipsnio 1 dalis) bei netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą (BK 145 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija paskelbtoje nutartyje akcentavo, jog byloje nustatyta, kad kitam asmeniui priklausančiu mobiliojo ryšio telefonu grasinamo turinio pranešimą nukentėjusiajam V. J. atsiuntė nuteistoji R. Š. Pranešimo turinyje nėra jokių dviprasmybių, tekstas aiškus ir akivaizdus, susietas su karstais, mirtimi. Grasinimas buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiojo psichinę būseną. Nukentėjusysis grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo ir šeimos gyvybei, juo labiau kad grasinimas buvo anoniminis, skirtas ne tik jam, bet ir jo šeimai, o telefono numeris iš karto po grasinamo pranešimo gavimo tapo nepasiekiamas ir nebuvo galimybės įvertinti grasinančio asmens ketinimų. Grasindama nuteistoji suvokė savo elgesio bauginamąjį pobūdį ir norėjo nukentėjusiajam sukelti mirties baimės jausmą. Darytina išvada, kad R. Š. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Kolegija taip pat konstatavo, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismai priėmė teisėtus sprendimus, pagrįstus ištirtų įrodymų visuma. Kasatorės teiginys, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis grindžiamas vien tik jos nenuosekliais parodymais yra nepagrįstas.
Todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nenustačiusi BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo bei panaikinimo pagrindų, teismų sprendimus, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažino teisėtais (BPK 384 straipsnio 3, 5 dalys), o nuteistosios R. Š. kasacinį skundą atmetė. |