Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. I. ir jos gynėjo Nerijaus Ulčino kasacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. I. nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 170 straipsnio 1 dalį.
Taip pat buvo skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis, kuria nuteistosios V. I. ir jos gynėjo advokato Nerijaus Ulčino apeliacinis skundas atmestas.
Kasaciniame skunde nuteistoji ir jos gynėjas prašė Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Savo skundą jie motyvavo tuo, kad vien asmens pavadinimas „negru“ nesiekiant pasityčioti iš jo rasės tėra paprastas įžeidimas, todėl BK 170 straipsnis, nesiaiškinant tikrųjų įvykio aplinkybių bei konflikto priežasčių, taikytas nepagrįstai. Be to, nepagrįstai atmestas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, nors akivaizdu, kad baudžiamasis įstatymas neteisėtai išplėtė Konstitucijoje apibrėžtų draudžiamų veikų ratą. Taip pat, anot kasatorių, neįmanoma BK 170 ir 284 straipsnių sutaptis, nes juose kriminalizuotos identiškos veikos, skiriasi tik tyčios kryptingumas, pagal kurį ir sprendžiamas klausimas, kuris iš paminėtų straipsnių taikytinas. Be to, kasatorių įsitikinimu, už minėtus veiksmus visiškai pakanka taikyti administracinę atsakomybę.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, priimdama 2010 m. kovo 2 d. nutartį, nuteistosios V. I. ir jos gynėjo kasacinį skundą atmetė. Kolegija nurodė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė kasatorių prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes kasatoriai neteisingai aiškino konstitucinių teisių turinį. Kolegija nurodė, kad Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje vartojamos bendro pobūdžio sąvokos, kurios detalizuojamos baudžiamajame įstatyme. Saviraiškos laisvė nėra absoliuti; naudojimasis ja, kaip ir kitomis konstitucinėmis teisėmis, vakarų demokratijos tradicijomis grindžiamoje visuomenėje yra neatsiejamas nuo pareigos gerbti kitą asmenį, socialinę grupę ar tautą.
Kėsinimosi į asmenis, padaryto įžeidžiant, išjuokiant ar šmeižiant tam tikras gyventojų dalis ir grupes pakanka, kad valstybės institucijos suteiktų kovai su rasistiniais pasisakymais prioritetą neatsakingos saviraiškos laisvės, kuri pažeidžia gyventojų dalių ar grupių orumą, net saugumą, požiūriu. Pagal teismų nustatytas baudžiamosios bylos aplinkybes nuteistosios elgesys, o būtent įžeidžiamų žodžių vartojimas, juolab smurto naudojimo kontekste, nebuvo susijęs su jokiu iš principo leidžiamu saviraiškos įgyvendinimu. Taigi, savo įsitikinimų įgyvendinimas niekinant ar tyčiojantis iš asmens, socialinės grupės ar tautos, be abejo, yra nesuderinamas su konstitucine teise ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija; kartu nekelia abejonių ir tai, jog pasityčiojimo, niekinimo veiksmais gali būti kurstoma rasinė, tautinė neapykanta ir diskriminacija. Nuteistoji, išsakydama anglišką frazę, kuri angliškai kalbančiose tautose turi neigiamą, žeminančią, niekinančią, net vulgarią, norminėje kalboje nevartotiną reikšmę, nukentėjusiajai, kaip tik ir siekė pabrėžti jos ir nukentėjusiosios rasės bei tautybės išorinius skirtumus, suteikdama tam paniekinantį, pažeminantį turinį.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 170 ir 284 straipsnių sutaptį kolegija pasisakė, kad BK 170 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų pagrindinis objektas yra asmens (žmogaus) lygiateisiškumas ir sąžinės laisvė, papildomu objektu gali būti (kaip nagrinėjamoje byloje) – atitinkamai žmonių grupei priklausančio asmens garbė, orumas, sveikata. BK 284 straipsnyje numatytos veikos pagrindinis objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai, kaip ir BK 170 straipsnyje, – asmens garbė, orumas, nuosavybė, sveikata. V. I., viešais pareiškimais niekindama, tyčiodamasi iš nukentėjusiosios, kaip iš kitai rasei priklausančio asmens, viešoje vietoje keikdamasi necenzūriniais žodžiais bei suduodama smūgius nukentėjusiajai, šiais veiksmais pažeidė BK 170 ir 284 straipsnių saugomas vertybes. V. I. turėjo tikslą pažeminti, pasityčioti iš B. C. C. dėl jos priklausymo kitai rasei, kartu suprato, jog tokiais veiksmais pažeidžia viešąją tvarką ir norėjo taip veikti. Teismai pagrįstai šias veikas kvalifikavo kaip idealiosios nusikaltimų sutapties atvejį.
Dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo kolegija nurodė, kad fizinis smurtas ir vandališki veiksmai kvalifikuoja chuliganiškus veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, šiais smurtiniais veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka, šią aplinkybę patvirtino bylos duomenys apie tai, jog V. I. smurtinių veiksmų metu sustojo gatve važiavę automobiliai, žmonės siūlė pagalbą nukentėjusiajai. Taigi, nuteistosios veiksmai sukėlė BK 284 straipsnio 1dalyje numatytus padarinius ir baudžiamoji atsakomybė taikyta pagrįstai.
|