Skip to content
Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
lt
En

Naujienos

Išnagrinėta byla dėl asmens trumpalaikio laisvės suvaržymo ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu

2021-11-05

Praktikoje policija dažnai taiko sulaikymą, vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad policijos teisė sulaikyti asmenis nėra neribota. Svarbi ir nepamainoma kovos su nusikalstamumu priemonė yra asmenų sulaikymas, ypač tuoj po nusikaltimo požymių turinčių įvykių atsiradimo. Tačiau policijos pareigūnai, taikydami sulaikymą, turi kiekvieną kartą įvertinti, ar asmens sulaikymas yra tinkama ir būtina priemonė, o ją taikydami – laikytis įstatyme įtvirtintos tvarkos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. lapkričio 4 d. išnagrinėjo civilinę bylą dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų (policijos) veiksmais suvaržius asmens laisvę ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu.

Nagrinėtoje byloje konfliktas kilo, kai ieškovas, siekdamas sudrausminti kamuolį spardžiusius paauglius, vieną iš jų atsivedė į savo butą, ketino iškviesti policiją, tačiau, sužinojęs paauglio amžių ir supratęs, kad jam negresia administracinė atsakomybė, jį paleido. Dėl įvykusio incidento vieno iš žaidusių paauglių motina iškvietė policiją ir parašė pareiškimą dėl fizinio skausmo sukėlimo nepilnamečiam asmeniui. Atvykę policijos pareigūnai išvežė ieškovą į komisariatą, vėliau ieškovas, parašęs paaiškinimą, buvo paleistas.

Ieškovas, kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą ir reikalaudamas atlyginti jam padarytą žalą, argumentavo tuo, kad jis buvo sulaikytas neteisėtai ir be pagrindo, todėl patyrė neturtinę žalą: buvo suvaržyta jo laisvė, jis jautė emocinę įtampą, patyrė dvasinį sukrėtimą. Ieškovo teigimu, pareigūnai ėmėsi perteklinių nebūtinų veiksmų, įlaipindami jį į automobilį ir nuveždami į komisariatą, nes, jo manymu, pareigūnams būtų užtekę išsiaiškinti įvykio aplinkybes vietoje.

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, konstatavęs, kad dėl ieškovo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl fizinio skausmo sukėlimo nepilnamečiam asmeniui (pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį), kuris vėliau buvo nutrauktas nesant nusikaltimo sudėties, tačiau tai nepaneigia tyrimo pradėjimo teisėtumo. Teismas nusprendė, kad ieškovo pristatymas trumpam laikui į policijos komisariatą (ieškovas komisariate praleido penkiasdešimt vieną minutę) buvo proporcinga priemonė, atsižvelgiant į pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl galimo smurto panaudojimo prieš nepilnametį, todėl šioje situacijoje pareigūnai neperžengė ribų vykdydami bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir pažymėjo, kad pareigūnai turėjo imtis prieš ieškovą tam tikrų priemonių, kai, pagal pranešimą, buvo galimai pakenkta nepilnamečio asmens interesams, o laikini ieškovo laisvės suvaržymai buvo būtini ir proporcingi.

Pateiktame kasaciniame skunde ieškovas teigė, kad sulaikymas negali būti grindžiamas vien tik proporcingumu tyrimo tikslams – jis turi atitikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (BPK) nustatytus konkrečius sulaikymo skyrimo teisinius pagrindus, o pareigūnai šių pagrindų nesilaikė, neįformino sulaikymo nei nutarimu, nei protokolu. 

Išnagrinėjęs bylą kasacinis teismas konstatavo, jog tam, kad laisvės atėmimas būtų teisėtas, pirmiausiai jis turi būti vykdomas įstatymo nustatyta tvarka, t. y. policijos pareigūno teisė pristatyti asmenį įtarus jį nusikalstamos veikos padarymu turi būti įgyvendinta vadovaujantis BPK normomis. Procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Laikinasis sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti, o dėl sulaikymo turi būti surašomas protokolas.

Kasacinis teismas pabrėžė, kad bet koks procesinės prievartos priemonės taikymas, nesant tam teisinio pagrindo, tikslo ar nesant proporcingumo tarp taikomos priemonės ir siekiamo tikslo, ar jos taikymo metu pažeidžiant taikymo sąlygas ir tvarką, turi būti vertinamas kaip neteisėti pareigūnų veiksmai. Toks vertinimas nepriklauso nuo to, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, ir šio tyrimo baigties.

Kai nustatoma, jog atliekant ikiteisminį tyrimą pagal pareiškimą dėl galimai įvykdytos nusikalstamos veikos asmuo ne iš karto (ne nedelsiant) po įtariamos nusikalstamos veikos padarymo buvo pristatytas į policijos įstaigą ir tam tikrą laiką išbuvo šioje įstaigoje, turi būti tiriama, ar asmuo pristatymo metu ir būdamas policijos įstaigoje buvo kontroliuojamas pareigūnų, ar galėjo nekliudomai pasišalinti, taip pat tokios kontrolės pradžios ir pabaigos momentas, t. y. ar asmens pristatymu buvo suvaržyta jo laisvė ir kokia tokio suvaržymo trukmė. Konstatavus, kad laisvė buvo suvaržyta, reikia nustatyti, ar laisvės suvaržymas buvo užfiksuotas surašant protokolą, ar atitiko BPK reikalavimus, ar laikinojo sulaikymo metu buvo su asmeniu atliekami procesiniai veiksmai ir ar jo laikinasis sulaikymas buvo būtinas ir proporcingas pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes. Jeigu dėl asmens sulaikymo nustatomas esminių BPK reikalavimų ir (ar) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio pažeidimas, turi būti konstatuojami pareigūnų neteisėti veiksmai. Tokiu atveju asmuo įgyja teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės.

Kasacinis teismas pažymėjo, jog teismai, spręsdami, kad ieškovas policijos komisariate buvo laikomas trumpą laiką, visiškai netyrė ir nevertino tikslios įvykių eigos įvykio vietoje, t. y. ieškovo nurodomos tokios aplinkybės, jog jis prieš tai buvo apie vieną valandą laikomas policijos automobilyje. Teismai nepagrįstai nevertino šios aplinkybės, taip pat kiek laiko ir kokiu tikslu ieškovas buvo laikomas, ar jis tuo metu ir vėliau policijos komisariate buvo kontroliuojamas policijos pareigūnų, ar turėjo teisę išeiti, ar buvo surašytas laikinojo sulaikymo protokolas. Ieškovo laisvės suvaržymo trukmė turėtų būti skaičiuojama pradedant vėliausiai nuo įsodinimo į policijos automobilį momento ir baigiant paleidimu iš policijos komisariato. Nagrinėtoje byloje nėra jokių oficialių dokumentų, kuriais būtų įformintas ieškovo laisvės atėmimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad bylą nagrinėję teismai netyrė ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, todėl nutarė panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.

Bylos Nr. e3K-3-273-611/2021.

Cituojant arba kitaip platinant šią informaciją prašome nurodyti informacijos šaltinį.

Kontaktai žiniasklaidai:
Rimantė Kraulišė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Pirmininko tarnybos atstovė ryšiams su visuomene
Mob. tel. 8 685 84863
El. p. r.kraulise@lat.lt
www.lat.lt
www.teismai.lt