Naujienos
Komercinės paslaptys: teismai turi priemonių, kaip jas apsaugoti
Per pastaruosius kelerius metus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė keletą fundamentalių nutarčių pramoninės nuosavybės apsaugos srityje: išaiškino, kokios yra komerciškai vertingos informacijos rūšys, kokia informacija laikytina komercine paslaptimi, kaip tokius duomenis apsaugoti; pasisakė dėl atlygintinų nuostolių dydžio skaičiavimo, reikšmingų įrodinėjimo aspektų ir kt. Kas yra komercinės paslaptys, kodėl jos svarbios, ką apie jas reikėtų žinoti kiekvienam, atskleidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų grupės konsultantas Ernestas Jakubauskas.
Ką vadiname komerciškai vertinga informacija?
Žmonės savo kasdienėje ir darbinėje veikloje sukuria didelius kiekius informacijos. Dalis tos informacijos yra triviali, o kita dalis gali turėti vienokią ar kitokią vertę. Tarp vertingos informacijos gali būti išskiriama informacijos rūšis, kurios vertė pasireiškia būtent komerciškai. Paprastai tariant, tai yra tokia informacija, kurią galima panaudoti versle, gauti iš jos pelno.
Kalbant labai paprastai, mes dabar geriame arbatą, valgome glazūruotus sausainius. Štai aš juos nufotografuoju ir nuotrauką įkeliu į socialinį tinklą „Instagram“. Tai yra triviali informacija, kuri tik konstatuoja faktą, kad mes geriame arbatą ir valgome sausainius. Jeigu aš įjungsiu lempą, apšviesiu arbatą su sausainiais ir šį vaizdą perteiksiu taip, kad jis būtų originalus, netradicinis, skleistų kokią nors žinutę, tai tokia informacija gali turėti meninę vertę. O jeigu mes sugalvosime metodą, kaip sukurti tokią glazūrą, kad ja pateptas sausainis visada išskirtinai gražiai ir skaniai atrodytų nuotraukose, žmonės norėtų tokių sausainių nuotraukas kelti į savo socialinius tinklus, o sekėjai, pamatę nuotraukas, norėtų eiti valgyti būtent šių sausainių – tai tokia informacija apie glazūrą turės komercinę vertę. Būtent su tokios rūšies informacija ir susijusi šiandienos tema.
Į kokias rūšis skirstoma komerciškai vertinga informacija?
Šios temos kontekste reikšmingos informacijos rūšys yra komercinė paslaptis ir konfidenciali informacija.
Kuo konfidenciali informacija skiriasi nuo komercinės paslapties?
Iš tiesų šios sąvokos yra giminingos, bet tarp jų negalima dėti lygybės ženklo. Paprastai sakant, visos komercinės paslaptys yra konfidenciali informacija. Bet ne visa konfidenciali informacija atitinka formaliuosius komercinės paslapties požymius, kurių yra trys: vertė, slaptumas ir protingos savininko pastangos apsaugoti tą informaciją. Jei tenkinamos visos trys sąlygos, konfidenciali informacija laikoma komercine paslaptimi. Šias informacijos rūšis reikia skirti. Komercinės paslaptys – patys specifiškiausi, vertingiausi ir labiausiai saugomi duomenys, todėl pareiga saugoti komercines paslaptis kyla iš įstatymo – ji taikoma visiems, o pareiga saugoti konfidencialią informaciją – iš sutarties. Tokią pareigą turi tie, kas sutartimi įsipareigojo saugoti konfidencialią informaciją.
Kuo yra svarbios komercinės paslaptys?
Visų pirma, komercinė paslaptis svarbi šios informacijos savininkui, jis labiausiai suinteresuotas ją apsaugoti – tam, kad sukurtų tą informaciją, jis turėjo investuoti laiko, pastangų ir lėšų, todėl nuo pažeidimo nukentėtų labiausiai. Pavyzdžiui, kepėjas kūrė sausainių glazūrą: samdė maisto technologus, kurie sudarė receptą, jį testavo, tobulino. Kurdamas produktą savininkas įdėjo daug pastangų ir investicijų, todėl turėdamas produkto sukūrimo informaciją, žinodamas, kas veikia, o kas – ne, galės geriau konkuruoti rinkoje ir pasiūlyti geresnių prekių ar paslaugų. Kadangi ši informacija yra vertinga, nesąžiningi asmenys, neinvestavę savo išteklių į jos kūrimo procesą, gali norėti ja pasinaudoti, kad gautų pelno. Jiems taip yra paprasčiau ir pigiau, nei bandyti konkuruoti sąžiningai. Taigi tos informacijos savininko interesas saugoti šią informaciją yra pagrįstas ir gintinas. Ši informacijos apsaugos rūšis svarbi ir tuo, kad ji nėra ribota laiko požiūriu, kaip, pavyzdžiui, patentas, – informacija turi komercinės paslapties statusą tol, kol tenkinami formalieji požymiai. Taigi teoriškai ji gali būti saugoma kaip komercinė paslaptis neribotai. Vertingą informaciją saugoti kaip komercinę paslaptį gali būti pigiau, lyginant su kitomis pramoninės nuosavybės rūšimis. Tai ypač svarbu startuoliams, smulkiajam ir vidutiniam verslui.
Bendras supratimas apie esminius komercinių paslapčių klausimus taip pat svarbus darbuotojui – gali reikėti atriboti saugomą informaciją nuo nesaugomos. Pavyzdžiui, atriboti komercinę paslaptį nuo per ilgą darbo laiką susiformavusių įgūdžių ir žinių. Net jeigu darbuotojas dirba įmonėje, kuri neužsiima didelėmis inovacijomis ir vykdo paprastą prekybą, ji taip pat gali turėti komercinių paslapčių. Tokiose įmonėse klientų sąrašas gali būti saugomas kaip komercinė paslaptis. Pavyzdžiui, sukūrėme įmonę, joje vykdėme veiklą kelerius metus, po 2–3 metų mes jau turime tiekėjų, klientų sąrašą. Žinome, kurie yra mokūs, kurie nemokūs, ką perka, kokios rinkos mums pelningos, o kokios – ne, kokie sprendimai pasiteisino, kokie – ne. Tokio pobūdžio informacija gali būti saugoma kaip komercinė paslaptis. Kadangi žmonės dažniausiai ieško darbo toje pačioje srityje, darbą keičiančiam darbuotojui reikia žinoti, ką jis galės naudoti naujame darbe ir ko ne. Valstybei efektyvi komercinių paslapčių apsauga taip pat yra be galo svarbi. Mūsų valstybė yra konkurencinga tokiose srityse, kaip technologijos, lazeriai, medicina, informacinės technologijos, kibernetinis saugumas. Šitose srityse pramoninės nuosavybės apsauga turi esminės reikšmės, nes tie verslai paremti būtent informacija. Jeigu mes, kaip valstybė, saugome pramoninę nuosavybę, tai kartu siunčiame investuotojams žinutę, kad ateitų pas mus, investuotų, kurtų ir jaustųsi saugūs. Darbuotojams tai irgi labai gerai. Tokie darbdaviai nori geriausių darbuotojų, todėl kuria konkurencingas darbo vietas, moka solidžius atlyginimus, pradeda konkuruoti dėl darbuotojų. Tai reiškia, kad darbuotojams sudaromos geresnės sąlygos, jie pradeda daugiau uždirbti, valstybė gali pritraukti talentų. Reikia ypač atsižvelgti į tai, kad Lietuva yra nedidelė jurisdikcija, todėl galime labai greitai tobulinti savo teisinę bazę ir reaguoti į pokyčius.
Kas dažniausiai atskleidžia komercines paslaptis?
Iš praktikos tenka pastebėti, kad dažniausiai komercines paslaptis atskleidžia darbuotojai – svarbias funkcijas atliekantys vadovai ar didelę patirtį turintys vadybininkai. Taip pat kontrahentai, partneriai, su kuriais įmonė turi verslo santykių. Kol verslo santykiai gerai klostosi, apie tai dažnai nesusimąstoma, bet ir su partneriais reikia elgtis atsakingai – vengti žodinių susitarimų, aiškiai apsibrėžti kiekvieno iš partnerių pareigas, informuoti, kuri informacija yra slapta, ir kt. Įvykus konfliktui tarp partnerių, pasekmės gali būti milžiniškos. Pasitaiko, kad būtent jie, neteisėtai panaudoję svarbią informaciją, pavyzdžiui, gamindami prekes asmeniui, pradeda gaminti prekes ir jo konkurentams, atskleisdami pirmojo kliento komercinę paslaptį. Kai kelios įmonės plėtoja bendrą projektą, turi būti labai atidžiai apgalvojama, kokia informacija, su kuo ir kodėl reikia dalytis. Informacijai apsaugoti gali būti pasirašomos sutartys, kuriose būtų apibrėžiama, kas yra ta saugoma informacija, kodėl ji yra saugoma, kiek laiko saugoma, kas galima, o kas ne, taip pat apibrėžiami sutarties pažeidimo teisiniai padariniai ir kt.
Kaip elgtis darbdaviui, kad nebūtų atskleista komercinė paslaptis?
Pirma, gal nuskambės banaliai, bet turint omeny tai, jog pažeidėjais dažniausiai tampa darbuotojai, įmonei turėtų būti svarbu sudaryti geras sąlygas savo darbuotojams, kad jie būtų motyvuoti ir jiems nekiltų blogų minčių. Antra, darbdavys turėtų atlikti tam tikrą inventorizavimą. Jis turėtų pasitikrinti, kokia jo verslo informacija yra vertingiausia, kokia atitinka komercinės paslapties formaliuosius požymius. Darbuotojams turi būti suprantamai paaiškinama, kokia informacija įmonėje yra komercinė paslaptis. Tam nereikia atskleisti pačios informacijos turinio, tik nurodyti, kokios informacijos negalima atskleisti. Dažnai įmonėse būna komercinių paslapčių sąrašai. Juose nurodama, kas įmonėje laikoma komercine paslaptimi. Šis sąrašas nėra vienintelis būdas, darbdavys gali imtis ir kitų priemonių. Svarbiausia, kad darbuotojai žinotų, kas įmonėje laikoma komercine paslaptimi. Trečia, darbdavys turėtų imtis organizacinių, techninių ir teisinių priemonių, kad tą informaciją apsaugotų ir išlaikytų slapta. Įmonei greičiausiai nepavyks prisiteisti nuostolių atlyginimo, jeigu ceche prie staklių mėtosi slaptas brėžinys arba ant vadybininko stalo guli klientų sąrašas su per daug metų sukauptomis pastabomis ir bet kuris atsitiktinai užėjęs žmogus gali su tokia informacija susipažinti, – teismas greičiausiai nuspręs, kad savininkas pats nesaugojo informacijos. Turėtų būti sukurta informacijos apsaugos sistema. Pavyzdžiui, duomenų bazė saugoma slaptažodžiu, apribota galimybė kopijuoti tam tikrus duomenis, su tam tikrais dokumentais susipažįstama pasirašytinai ir kt. Priėjimas prie komercinės paslapties neturėtų būti visiškai laisvas. Įmonės veikloje būna pačios įvairiausios informacijos, darbuotojai vykdo skirtingas funkcijas. Taigi darbdavys turi sudaryti sąlygas su informacija susipažinti tik tiems, kam to reikia pagal atliekamas pareigas ir funkcijas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praktiką formuoja taip, kad darbdavys gauna daug lankstumo, jis pats įvertina, kas yra jo komercinė paslaptis, ir savarankiškai renkasi priemones, kaip ją saugoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sako taip: kuo vertingesnė informacija, tuo didesnė jos apsauga, kad ji būtų pripažįstama protinga, detalės – verslo reikalas. Taigi darbdavys pats turi pasirinkti priemones, kurios neapsunkintų jo verslo ir kasdienės veiklos.
Kaip elgtis, jeigu tau į rankas atsitiktinai patenka kito asmens komercinė paslaptis?
Elgtis sąžiningai. Praktikoje ši problema pasireiškia dažniau nei atrodo. Pavyzdžiui, iš vienos įmonės išėjęs darbuotojas įsidarbina kitoje. Neretai jo darbo užmokestis būna susietas su darbo rezultatais. Darbuotojas, norėdamas pasiekti geresnį rezultatą, gali iš savo buvusio darbdavio būti atsinešęs informaciją, kurią panaudos dirbdamas naujame darbe tam, kad gautų didesnį darbo užmokestį. Tokioje situacijoje darbdavys gali net nežinoti, kad tas darbuotojas daro kažką neteisėto. Jeigu darbdavys suvokia, kad jo naujas darbuotojas atsinešė kažką, kas gali būti kito asmens komercinė paslaptis, tuomet jis jokiu būdu to neturėtų naudoti. Jei darbdavys pradėtų tokią informaciją naudoti, jis taip pat būtų prisidėjęs prie pažeidimo ir jam kiltų teisinės pasekmės. Pateiksiu iliustratyvų užsienio įmonių pavyzdį. Bendrovės „Coca-Cola“ darbuotojas bandė parduoti šios įmonės komercines paslaptis kompanijai „Pepsi“, tačiau ši jų nepirko ir informavo bendrovę „Coca-Cola“ apie situaciją. Nedelsiant buvo imtasi veiksmų ir tie žmonės stojo prieš teismą.
Kokios sankcijos gresia už komercinių paslapčių apsaugos pažeidimą?
Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo 7 straipsnyje išsamiai aprašyta, kokių priemonių galima prašyti teismo. Tarp jų: uždrausti naudoti ir atskleisti komercinę paslaptį, uždrausti gaminti su pažeidimu susijusias prekes, atšaukti, sunaikinti prekes, perduoti prekes savininkui ar labdarai. Kol kas populiariausia priemonė yra nuostolių atlyginimas, dėl kurio dažniausiai ir kreipiamasi į teismą. Nuostoliai gali pasireikšti kuriant komercinę paslaptį patirtomis išlaidomis, t. y. ką asmuo yra investavęs, kad sukurtų komercinę paslaptį. Taip pat gali būti priteisiama, ką informacijos savininkas būtų gavęs, bet negavo, tai, ką pažeidėjas gavo naudodamasis komercine paslaptimi. Pagal ankstesnę teismų praktiką nukentėjusiam buvo galima prisiteisti tik grynąjį pelną. Senoji praktika iš esmės reiškė, kad savo veiklos sąnaudas iš panaudojant komercinę paslaptį gautos naudos finansuoja pažeidėjas. Tai nebuvo gera situacija. Pagal naująją praktiką, kurią Aukščiausiasis Teismas pradėjo formuoti 2018 m., pradėtas taikyti bendrojo pelno kriterijus. Tai leidžia nukentėjusiam asmeniui realiai atlyginti žalą.
Kaip įrodyti, kad komercinė paslaptis buvo atskleista?
Teorine prasme tokios bylos niekuo neišsiskiria iš kitų – civilinės atsakomybės sąlygos yra standartinės: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Visa tai ir reikia įrodinėti. Vis dėlto praktiškai įrodinėjimas yra vienas iš problemiškiausių šių bylų aspektų, nes pažeidimas labai latentiškas. Nukentėjęs asmuo gali ilgą laiką laimingai gyventi ir net nežinoti, kad jo komercinė paslaptis yra paviešinta, kol jis nepamato, jog keičiasi įmonės veiklos rezultatai. Klasikinis atvejis: iš įmonės išeina darbuotojas ir po kurio laiko darbdavys pastebi, kad mažėja pardavimai arba masiškai išeina klientai. Jeigu įmonė užsiima specifinių produktų kūrimu, pastebima, kad rinkoje atsirado naujas labai panašus produktas, kuris šiaip negalėjo atsirasti. Tada darbdavys ima ieškoti, kas čia įvyko, ir dažnai į teismą atneša duomenis, kad buvęs darbuotojas perėjo dirbti pas konkurentą arba įsteigė konkuruojančią įmonę. Dažnai tokiose bylose būna taip, kad paanalizavus tos naujai įsteigtos įmonės finansinius dokumentus išryškėja labai didžiulis ir staigus augimas, kuris sunkiai paaiškinamas – naujai įsteigta įmonė, neturinti įdirbio ir patirties, iškart šauna į viršų ir demonstruoja aukštus rezultatus. Pradedant lyginti nukentėjusio ir potencialaus pažeidėjo finansinius dokumentus, išaiškėja, kad skaičiai, ko viena įmonė neteko, o kita gavo, yra labai panašūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje atsižvelgia į šiuos aspektus. Teismas yra pripažinęs, kad tokiose bylose įrodinėjimas turi savo specifiką, nes įrodymai dažnai būna netiesioginiai. Taigi įprastai tiesiogiai nebūna užfiksuota informacijos perdavimo fakto ar pan. Žinoma, praktikoje būna ir tokių išskirtinių atvejų, kai turima ir tiesioginių įrodymų. Pavyzdžiui, darbdavys turi elektroninius laiškus, kuriuose matyti, kad darbuotojas siuntė komercines paslaptis konkurentui. Tačiau dažniausiai tai yra išimtis, bet ne taisyklė, ir tenka įrodinėti netiesioginiais įrodymais – finansiniais rodikliais ir jų palyginimu, darbuotojų ir klientų perėjimo tendencijomis, produktų tapatumu ar sutapimu ir kt.
Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas galioja daugiau nei metus. Kokių pokyčių įvyko?
Įstatyme nemažai naujovių: apibrėžta komercinės paslapties sąvoka, aiškiai reglamentuoti atvejai, kada komercinių paslapčių gavimas ir naudojimas laikomi teisėtais, o kada – neteisėtais, detaliai reglamentuoti komercinės paslapties savininko teisių gynybos būdai, laikinosios apsaugos priemonės, atlygintinos žalos apskaičiavimo metodika ir kt. Žvelgiant iš praktinės pusės, pačios reguliavimo idėjos teismams buvo žinomos ir anksčiau – šis įstatymas sukurtas perkeliant į Lietuvos teisę Europos Sąjungos direktyvą, kurią rengiant savo ruožtu buvo remiamasi ir tarptautiniais dokumentais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą, dažnai daro lyginamąją analizę – tiria tarptautinę praktiką, bando pritaikyti progresyvius sprendimus savo praktikoje. Taigi daugelį esminių momentų iš to, kas yra naujame įstatyme, savo praktikoje teismas buvo išplėtojęs ir pritaikęs dar iki šio įstatymo. Jam įsigaliojus kažkokių revoliucijų tikriausiai nereikia tikėtis, bet reguliavimas tapo aiškesnis, prieinamesnis, juo paprasčiau naudotis, atsirado daugiau tvarkos, sistemos.
Kokių priemonių imasi teismai, siekdami apsaugoti byloje dalyvaujančių asmenų komercines paslaptis?
Kadangi vienas iš komercinės paslapties požymių – slaptumas, komercinės paslapties savininkas gali nenorėti eiti į teismą manydamas, kad siekdamas apsiginti gali dar labiau nukentėti. Paprastai teismo procesas yra viešas, todėl asmuo gali baimintis, kad per jį gali būti paviešinta slapta informacija. Visgi tokia baimė nepagrįsta – byloje dalyvaujantys asmenys gali jaustis saugūs, nes teismai tikrai turi priemonių. Tokios bylos gali būti nagrinėjamos uždaruose teismo posėdžiuose, galimas bylos ar jos dalies pripažinimas nevieša, taip pat yra galimybė riboti susipažinimą su tam tikrais dokumentais. Teismas gali neleisti su jais susipažinti ar daryti kopijas. Be viso to, veikia ir vidiniai teismų saugikliai, kurie taikomi ir visose kitose bylose. Pavyzdžiui, priėjimas prie informacinės sistemos apsaugotas slaptažodžiu, jei byla yra nevieša, su ja gali susipažinti tik tie, kas su ja dirba. Taip pat taikomas nuasmeninimas ir įvairiausios kitokios priemonės. Reikia paminėti ir tai, kad kartu su Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymu įsigaliojo ir Civilinio proceso kodekso pakeitimai, konkrečiai – į Kodeksą įtrauktas 101 straipsnis, kuriame reglamentuoti komercinių paslapčių apsaugos ypatumai teismo procese nagrinėjant civilines bylas. Teismui atsirado galimybė savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų prašymų motyvuota nutartimi nustatyti konkrečius asmenis, galinčius susipažinti su bylos, kurioje pateikta komercinę paslaptį sudaranti informacija ar galimai komercinę paslaptį sudaranti informacija, medžiaga, gauti bylos išrašus, nuorašus ir kopijas, dalyvauti uždaruose teismo posėdžiuose, gauti tokio teismo sprendimo ar nutarties patvirtintą kopiją ir kt. Tokios priemonės atitinka komercinių paslapčių apsaugos poreikius ir leidžia asmenims saugiau jaustis teisme. Vis dėlto negalima pamiršti, kad nepagrįstas ar neproporcingas tokio pobūdžio ribojimų nustatymas gali apsunkinti ar apriboti asmens teisę į teisminę gynybą – teismo procese dalyvaujantis asmuo tam, kad galėtų efektyviai bylinėtis, turi žinoti, kokiais argumentais remiasi ir kokiais įrodymais reikalavimus grindžia kita šalis. Todėl teismams teks užduotis įvertinti, kada bylos aplinkybės reikalauja šių priemonių taikymo, ir jas taikyti taip, kad nė viena šalis nenukentėtų. Pasitaiko, kad šalys byloje reiškia procesinio pobūdžio prašymus, kurių tikslas iš tiesų yra taktinis – asmuo siekia apsunkinti kitos šalies bylinėjimąsi, nukreipti teismo dėmesį ar kt. Teismai dažniausiai nesunkiai identifikuoja tokias bylinėjimosi taktikas, todėl greičiausiai sunkumų šiuo atveju nekils.
Ar pasitaikė įdomių bylų dėl komercinių paslapčių?
Paprastai visos šios kategorijos bylos būna įdomios, nes jose, be teisinių klausimų, kurie Lietuvos Aukščiausiajame Teisme patys savaime būna sudėtingi ir kompleksiniai, dar keliami ir kitokie klausimai, pavyzdžiui, techniniai ar verslo. Siekiant suprasti nagrinėjamą klausimą, reikia gilintis ne tik į teisinius situacijos dalykus, bet ir į kitą sritį. Pavyzdžiui, yra tekę gilintis į tai, kaip veikia tolimųjų reisų transporto įmonės, analizuoti cheminių reagentų veikimo ir gamybos aspektus, nagrinėti, koks yra santykis tarp privačios klinikos gydytojos, kaip darbuotojos, teisių ir jos darbdavio teisės į komercinės paslapties apsaugą ir kaip visa tai susiję su paciento teise rinktis, koks gydytojas jį gydys, atsižvelgiant į tai, kad gydytojo ir paciento ryšys yra labai specifinis (būdingas pasitikėjimas ir kt.). Pasitaikė bylų, susijusių su laivyba, juridinių asmenų valdymo organų atsakomybe ir kt. Teismui tenka derinti įvairių grupių interesus – neproporcingai saugant komercinės paslapties savininko interesus kyla rizika apriboti darbuotojų galimybę keisti darbą; per daug saugant darbuotojus, darbdaviui gali tapti sunku apsaugoti komercines paslaptis, todėl gali mažėti jo iniciatyvos investuoti į jų kūrimą. Taip pat reikia prisiminti, kad konkurencija pati savaime yra vertybė, o pernelyg griežtų priemonių taikymas ją ginant galėtų ją ne apsaugoti, o sumažinti. Todėl tokios bylos labai sudėtingos, dažnai būna taip, kad vienas ar kitas aspektas Lietuvoje nagrinėjamas pirmą kartą ir patirties galima pasisemti nebent iš užsienio praktikos ar doktrinos. Todėl neišvengiamai reikia nuolat kelti kvalifikaciją – stiprūs ir verslo ypatybes išmanantys teismai didina investuotojų pasitikėjimą ir valstybės investicinį patrauklumą, taigi valstybei būtų protinga investuoti į gerą teismų aprūpinimą, įskaitant ir informacinį.
Straipsnį kviečiame skaityti ir TEISMAI.LT numeryje, 6–8 psl.
Straipsnį taip pat galite perskaityti portale Delfi.lt.
Tel. +370 5 2 616 466
El. paštas: lat@teismas.lt
El. paštas: lat@teismas.lt
E. pristatymas elektroninio pristatymo dėžutės duomenys:
pavadinimas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas; adresas – 188602032.
Skundai ir prašymai raštinėje priimami:
pirmadieniais-ketvirtadieniais – nuo 8.00 iki 17.00 val. (be pietų pertraukos)
penktadieniais – nuo 8.00 iki 15.45 val. (be pietų pertraukos)
Antradieniais ir ketvirtadieniais
iki 17.30 val. teisme priimami iš anksto užsiregistravusių asmenų prašymai ir skundai. Registruotis prašymo ar skundo pateikimui galima tel. +370 5 2 616 466 arba el. paštu lat@teismas.lt.
Švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama 1 valanda.
Naujienų prenumerata
Kontaktai
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Gynėjų g. 6, 01109 Vilnius
Tel. +370 5 2 616 466
El.p. lat@teismas.lt
E. pristatymas elektroninio pašto dėžutės duomenys:
pavadinimas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
adresas – 188602032
Biudžetinė įstaiga
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188602032
Darbo laikas
I-IV 8.00 - 17.00
V 8.00 - 15.45
Pietų pertrauka
12.00 - 12.45
Dokumentai priimami be pietų pertraukos
Interneto svetainės atitikties paraiška
Leidiniai
Teismų žemėlapis
