Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
lt
En

2008 m.

Dėl reglamento Briuselis IIbis nuostatų aiškinimo

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-195/08 PPU

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į ESTT dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. R. prašymą dėl Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalies nepripažinimo, suinteresuotais asmenimis dalyvaujant M. R. ir Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui (bylos Nr. 3K-3-126/2008).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi prašė išaiškinti atitinkamas bylai išspręsti reikšmingas 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 nuostatas, o sprendimas šioje byloje pirmą kartą ESTT istorijoje buvo priimtas pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu nepripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo (toliau – VFR teismo sprendimo) dalies, kuria suinteresuotam asmeniui vaiko tėvui M. R. priskirta vaiko – L. R., gimusios 2005 m. sausio 11 d., – globa; vaiko motina įpareigota vaiką parvežti ir palikti vaiko tėvo globai.

Pareiškėja nurodė, kad VFR teismo sprendimo dalis dėl vaiko globos nustatymo negali būti pripažinta, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui (2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 23 straipsnio a punktas). Šio VFR teismo sprendimo dalies dėl vaiko globos vykdymas, mažametės L. R. atskyrimas nuo motinos ir brolio, perkėlimas į jai nepažįstamą kalbinę aplinką, padarytų jai didelę žalą, taip būtų neatsižvelgta į vaiko interesus, pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tarptautinės teisės normos.

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi, priimta byloje pagal I. R. prašymą dėl Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalies nepripažinimo, bylos Nr. 3K-3-126/2008, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2008 m. liepos 11 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje. Sprendimas pasiekiamas internete, adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?docid=67594&mode=req&pageIndex=1&dir=&occ=first&part=1&text=&doclang=LT&cid=267557.

ESTT išaiškino, kad priėmus sprendimą dėl negrąžinimo ir apie jį pranešus kilmės valstybės narės teismui, 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 42 straipsnyje numatyto pažymėjimo išdavimo tikslais nėra svarbu, ar šio sprendimo vykdymas sustabdytas, buvo priimtas naujas sprendimas, sprendimas buvo panaikintas, arba bet kuriuo atveju jis neįgijo įsiteisėjusio sprendimo galios, ar buvo pakeistas sprendimu dėl grąžinimo, jei vaikas iš tikrųjų nebuvo grąžintas. Kadangi nebuvo pareikšta jokių abejonių dėl šio pažymėjimo autentiškumo ir jis išduotas naudojant minėto reglamento IV priedo formą, prieštaravimą dėl sprendimo grąžinti vaiką pripažinimo pateikti draudžiama, ir vykdymo valstybės narės teismas turi tik paskelbti teismo sprendimą, dėl kurio išduotas pažymėjimas, vykdytinu ir patenkinti prašymą nedelsiant grąžinti vaiką.

ESTT išaiškino, jog išskyrus atvejus, kai procedūra susijusi su sprendimu, dėl kurio išduotas pažymėjimas taikant Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį ir 40–42 straipsnius, bet kuri suinteresuota šalis gali kreiptis dėl teismo sprendimo nepripažinimo, net jei prieš tai nebuvo pateiktas prašymas dėl sprendimo pripažinimo. Reglamento Nr. 2201/2003 31 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad nei asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, nei vaikas šiame bylos nagrinėjimo etape neturi teisės paduoti jokių teikimų dėl prašymo, netaikoma procedūrai dėl teismo sprendimo nepripažinimo, pradėtai nesant prieš tai pateikto prašymo dėl to paties sprendimo pripažinimo. Tokioje situacijoje atsakovas, siekiantis pripažinimo, turi teisę paduoti teikimus.

2008 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. R. prašymą dėl Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimo dalies nepripažinimo, nutarties Nr. 3K-3-126/2008. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.