Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
lt
En

2013 m.

Dėl indėlių sertifikatų turėtojų (savininkų) teisių

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-671/13

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi kreipėsi į ESTT dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai AB bankui „Snoras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, bei civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. N. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai AB bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimų, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Šiose bylose ginčai kilo dėl ieškovų ir atsakovo sudarytų sutarčių teisėtumo, kurie grindžiami kontrahentų–fizinių asmenų suklaidinimu, nepatyrimu, jiems suteikta ne visa informacija sudarant ginčijamus sandorius.

Ieškovas V. G. teismo prašė pripažinti jo ir Banko sudarytą su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartį (toliau – Indėlio sertifikatas) negaliojančia, taikyti restituciją ir grąžinti pagal ją sumokėtus 300 000 Lt į terminuoto indėlio sutarties pagrindu atidarytą einamąją sąskaitą, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad, pasibaigus ankstesnei terminuoto indėlio sutarčiai, Banko vadybininkė jam pasiūlė įsigyti Indėlio sertifikatą, už kurį mokamos didesnės palūkanos, ir nurodė, kad jis yra apdraustas įstatymų nustatyta tvarka, kaip ir terminuotas indėlis. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ buvo nurodyta, kad Indėlių sertifikatai yra apdrausti, todėl ieškovas buvo įsitikęs, jog jo įsigytas produktas yra lygiavertis indėliui ir yra apdraustas.

Ieškovas V. V. N. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti obligacijų pasirašymo sutartis (toliau – Obligacijų sutartys) negaliojančiomis, o pagal jas pervestas lėšas – draudimo objektu bei įpareigoti trečiąjį asmenį jam išmokėti priklausančią draudimo išmoką. Jis nurodė, kad atsakovas, nesuteikdamas tinkamos ir išsamios informacijos apie savo finansinę padėtį, elgėsi nesąžiningai ir netinkamai, pažeidė CK normas, nesuteikė ieškovui galimybės tinkamai įvertinti sudaromų sandorių rizikos bei įvykdymo galimybių. Teikiama informacija apie sandorius kaip saugius ir nerizikingus sudarė ieškovui prielaidas manyti, kad jis sudaro sutartis su mokia finansų įstaiga, kad šioms taikoma draudimo apsauga pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šias bylas, sujungtas į vieną, pažymėjo, kad šalių ginčai kasaciniame procese spręstini ir sandorių – Indėlio sertifikatų ir Obligacijų sutarčių – šalių kaip indėlininkų ir (ar) investuotojų teisinės apsaugos reguliavimo aspektu. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad šiai bylai aktualios Direktyvų 94/19, 97/9, 2004/39 nuostatos. Išplėstinei teisėjų kolegijai, įvertinus IIIDĮ bei Direktyvų 97/9 ir 2004/39 normose įtvirtintas nuostatas, kilo abejonių, ar ginčijamas Indėlio sertifikatas, kurį įsigijo ieškovas ir kiti klientai, atitinka investavimo, o ne kaupimo priemonės požymius. Sprendžiant dėl apsaugos, taikomos Indėlių sertifikato (jei jis nepatenka į Indėlių garantijų direktyvos reguliavimo sritį) ir Obligacijų sutarčių turėtojams (investuotojams), apimties pagal Europos Sąjungos teisę, išplėstinei teisėjų kolegijai taip pat kilo abejonių dėl tinkamo Europos Sąjungos teisės – Direktyvos 97/9 nuostatų – perkėlimo į IĮIDĮ 3, 9 straipsnių nuostatas.

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad šioje byloje nustatytos ir nagrinėtos aplinkybės iš viso ar iš dalies neatitinka Teisingumo Teismo sprendimuose analizuotų Direktyvų 94/19, 97/9, 2004/39 teisės normų aiškinimo aspektų. Bylos išnagrinėjimas tiesiogiai priklauso nuo Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateikiamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo. Taip pat kolegija pabrėžė, kad specifinės nagrinėjamos bylos aplinkybės nacionaliniam teismui neleidžia kilusių klausimų išspręsti savarankiškai taikant acte clair doktriną, ypač atsižvelgiant į grėsmę nukrypti nuo vienodo Europos Sąjungos teisės taikymo. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė ypatingą dėmesį į šios civilinės bylos ir kitų panašių ginčų trukmę, svarbą Lietuvos visuomenei, bankų aplinkai bei šiuo metu vykstančiai atsakovo bankroto procedūrai, todėl sprendė, kad yra pagrindas papildomai kreiptis į Teisingumo Teismą ir jo prašyti priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje pagal pagreitintą procedūrą Teisingumo Teismo Statuto 23 a straipsnio ir Procedūros reglamento 105 straipsnio pagrindu šiais klausimais:

  1. Ar Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalies, taikomos kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad kai valstybė narė nustato išimtį netaikyti garantijos kredito įstaigos indėlininkams, turintiems jos išleistų skolos vertybinių popierių (indėlių sertifikatų), tokia išimtis gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei pirmiau nurodyti indėlių sertifikatai visiškai atitinka (turi) visus jiems kaip finansinėms priemonėms Direktyvos 2004/39 prasme (tai pat atsižvelgiant į kitus Europos Sąjungos teisės aktus, pavyzdžiui, ECB reglamentą 25/2009) būdingus požymius, inter aliajų perleidžiamumą antrinėje finansų rinkoje?
  2. Jei atitinkama valstybė narė pasirenka tokį Direktyvų 94/19 ir 97/9 inkorporavimo į nacionalinę teisę būdą, kai indėlininkų ir investuotojų apsaugos sistemos įtvirtinamos viename teisės akte (įstatyme), ar Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalis, taikoma kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, ir Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į Direktyvos 97/9 3 straipsnį, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams negali būti netaikoma nė vienos apsaugos (garantijų) sistemos pirmiau nurodytų direktyvų taikymo prasme?
  3. Ar, atsižvelgiant į tai, kad pagal nacionalinį reguliavimą kredito įstaigos išleistų indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams netaikoma nė viena iš galimų Direktyvose 94/19 ir 97/9 nustatytų apsaugos sistemų:
  4. a) Direktyvos 94/19 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies (kartu su jos vėlesniais pakeitimais Direktyva 2009/14), 10 straipsnio 1 dalies nuostatos kartu su šios Direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta indėlio sąvoka, pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais tam, kad privatūs asmenys, remdamiesi šiomis nuostatomis, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką, atsakingą už jų mokėjimą?
  5. b) Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais tam, kad privatūs asmenys, remdamiesi šiomis nuostatomis, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką, atsakingą už jų mokėjimą?
  6. c) jei atsakymai į pirmiau nurodytus klausimus („3 a“ ir „3 b“) būtų teigiami, kurią iš dviejų galimų apsaugos sistemų nacionaliniam teismui pasirinkti taikyti sprendžiant privataus asmens ir kredito įstaigos ginčą, į kurį įtrauktas valstybės įsteigtas draudikas, atsakingas už indėlininkų ir investuotojų apsaugos sistemų administravimą?
  7. Ar Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies (kartu su šios direktyvos I priedu) nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad joms prieštarauja toks nacionalinis reguliavimas, pagal kurį investuotojams, kredito įstaigos išleistų skolos vertybinių popierių turėtojams, netaikoma investuotojų kompensavimo sistema dėl finansinių priemonių rūšies (skolos vertybinių popierių) ir atsižvelgiant į tai, jog draudėjas (kredito įstaiga) investuotojų pinigų ar vertybinių popierių neperleido ar nepanaudojo be investuotojo valios? Ar pirmiau nurodytų Direktyvos 97/9 nuostatų aiškinimui investuotojų apsaugos prasme reikšminga tai, kad skolos vertybinius popierius išleidusi kredito įstaiga–emitentas kartu yra ir šių finansinių priemonių saugotojas (tarpininkas) bei kad investuotojų lėšos nėra atskirtos nuo kitų kredito įstaigos disponuojamų lėšų?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. V. N. ir V. G. v. BAB „Snoras“, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. 3K-7-559/2013, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2015 m. vasario 26 d. paskelbta Generalinio advokato išvada šioje byloje. Išvada pasiekiama internete, adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=162530&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=265593.

2015 m. birželio 26 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje. Sprendimas pasiekiamas internete, adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=165236&pageIndex=0&doclang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=516483.

2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje V. V. N. ir V. G. v. BAB „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-602-684/2015. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.

 

Dėl vairuotojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties suteikiamos apsaugos galiojimo vienkartinės įmokos pagrindu visoje ES teritorijoje

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-556/13

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 17 d. nutartimi kreipėsi į ESTT dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo civilinėje byloje pagal ieškovo ,,BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per filialą Lietuvos Respublikoje, ieškinį atsakovui UAB „Litaksa“ dėl draudimo išmokos grąžinimo.

Šioje byloje ginčas kilo dėl to, kad atsakovas – krovinių pervežimus vykdanti įmonė (draudėjas), sudarydama dvi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, nesuteikė ieškovui (draudikui) teisingos informacijos, t. y. nenurodė, kad vykdys pervežimus ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir už jos ribų, todėl ieškovas į tai neatsižvelgė apskaičiuodamas draudimo riziką. Draudimo sutarčių galiojimo laikotarpiu Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje ieškovo apdrausti automobiliai sukėlė eismo įvykius, kurių metu padarytą žalą ieškovas atlygino išmokėdamas 24 304,74 Lt draudimo išmokų. Motyvuodamas tuo, kad atsakovas pažeidė pareigą pateikti teisingą informaciją, ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo pusę išmokėtos draudimo išmokų sumos. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, atsikirsdamas tuo, kad neprivalo nei informuoti ieškovo apie transporto priemonės naudojimą ES valstybėse, nei mokėti už tai papildomą draudimo įmoką, nes tiek nacionalinė, tiek ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų visoje ES teritorijoje, o draudimo įmokos (premijos) dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo apsauga kitoje ES valstybėje narėje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, pažymėjo, kad šalys draudimo sutartyse susitarė, jog transporto priemonės bus naudojamos tik Lietuvos teritorijoje, o jų išvykimą į kitas ES šalis apibrėžė kaip riziką didinantį veiksnį, lemiantį draudėjo pareigą už draudiko prisiimamą didesnę riziką sumokėti papildomą draudimo įmoką. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ). 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose ES valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje ES valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos ES valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. Taigi šioje byloje kilo sutarties sąlygų, už kurių pažeidimą ieškovas prašo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, teisėtumo klausimas. Kadangi TPVCAPDĮ yra priimtas įgyvendinant ES direktyvas, nustatančias privalomąjį motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, nacionalinis įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti aiškinami direktyvų siekiamais tikslais. Kasacinis teismas pažymėjo, kad šiai bylai ypač aktualios Direktyva 72/166/EEB, Direktyva 90/232/EEB ir Direktyva 2005/14/EEB, todėl nagrinėjamoje byloje kilo minėtų ES direktyvų aiškinimo klausimų, reikšmingų sprendžiant dėl draudiko teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti dalį nukentėjusiems asmenims sumokėtų draudimo išmokų. Bylos išnagrinėjimas tiesiogiai priklauso nuo Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateikiamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo, nes specifinės nagrinėjamos bylos aplinkybės nacionaliniam teismui neleidžia kilusių klausimų išspręsti savarankiškai taikant acte clair doktriną, ypač atsižvelgiant į grėsmę nukrypti nuo vienodo Europos Sąjungos teisės taikymo, todėl kasacinis teismas kreipėsi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

  1. Ar Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnis, pakeistas Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu, aiškintinas taip, kad draudimo sutarties šalys neturi teisės susitarti dėl draudimo apsaugos apdraustajam susiaurinimo teritorijos atžvilgiu (taikyti skirtingą draudimo įmoką priklausomai nuo to, kokioje teritorijoje naudojama transporto priemonė – ar visoje ES, ar tik Lietuvos Respublikoje), tačiau bet kokiu atveju nesusiaurinant nukentėjusiųjų apsaugos, t. y. transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų kitoje ES valstybėje narėje apibrėžti kaip draudimo riziką didinantį veiksnį, kuriam esant turi būti sumokėta papildoma draudimo įmoka?
  2. Ar laisvo asmenų ir transporto priemonių judėjimo visoje ES erdvėje principas bei bendrasis Europos Sąjungos lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja pirmiau nurodytas draudimo sutarties šalių susitarimas, susiejantis draudimo riziką su transporto priemonės eksploatavimu teritorijos atžvilgiu?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje ,,BTA Insurance Company“ SE, veikiantis per filialą Lietuvos Respublikoje v. UAB „Litaksa“, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. 3K-7-402/2013, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2015 m. kovo 26 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje. Sprendimas pasiekiamas internete, adresu: 

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=163247&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=568049.

2015 m. birželio 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje ,,BTA Insurance Company“ SE, veikiantis per filialą Lietuvos Respublikoje v. UAB „Litaksa“, bylos Nr.3K-3-359-219/2015. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.

 

Dėl reglamento „Briuselis I“ nuostatų aiškinimo, kai arbitražo teismas yra priėmęs sprendimą, įpareigojantį bylos šalį atsisakyti reikalavimų teisme (angl. antisuit injunction)

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-536/13

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 10 d. nutartimi kreipėsi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo OAO ,,Gazprom“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto 2012 m. liepos 31 d. sprendimą.

Šioje byloje Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Vilniaus apygardos teisme 2011 m. kovo 25 d. pareiškė ieškinį atsakovams AB „Lietuvos dujos“ bei šio juridinio asmens valdymo nariams ir vadovui dėl juridinio asmens veiklos tyrimo. OAO „Gazprom“ 2011 m. rugpjūčio 29 d. įteikė ieškinį Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institutui prieš Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją, veikiančią Lietuvos Respublikos vardu. OAO „Gazprom“ teigimu, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, veikiančios Lietuvos Respublikos vardu, kreipimasis su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą pažeidžia AB „Lietuvos dujos“ 2004 m. kovo 24 d. akcininkų sutartį, pagal kurią bet kokie su akcininkų sutartimi ar jos pažeidimu, galiojimu, įsigaliojimu ar nutraukimu susiję ginčai, nesutarimai ar prieštaravimai galutinai sprendžiami arbitraže pagal Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto taisykles. Arbitražo institutas 2012 m. liepos 31 d. sprendimu konstatavo, kad atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, veikiančios Lietuvos Respublikos vardu, inicijuotas teisminis ieškinio nagrinėjimas Lietuvos teisme iš dalies pažeidė 2004 m. kovo 24 d. akcininkų sutarties arbitražo susitarimą; nurodė atsakovui atsisakyti kai kurių ieškinio, pareikšto Vilniaus apygardos teisme, reikalavimų bei apriboti savo reikalavimą, nurodytą ieškinio 1.6 punkte (Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, prašė taikyti kitas Lietuvos Respublikos CK 2.131 straipsnio 1 dalyje nurodytas poveikio priemones), priemonėmis, kurios nepažeistų akcininkų 2004 m. kovo 24 d. sutarties.

Pareiškėjas OAO „Gazprom“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto 2012 m. liepos 31 d. sprendimą, pagal jį išduoti vykdomąjį raštą. Lietuvos apeliaciniam teismui netenkinus bendrovės prašymo, OAO „Gazprom“ kasaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka ir įvertinęs arbitražo teismo priimtą sprendimo pobūdį, sprendė, jog jis atitinka antisuit injunction požymius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat sprendė, kad nors toks procesinis sprendimas nustato tam tikrus įpareigojimus Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, kitoje byloje, t. y. byloje dėl AB „Lietuvos dujos“ juridinio asmens veiklos tyrimo, jis gali turėti įtakos kitiems teismams sprendžiant dėl savo jurisdikcijos. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi ESTT praktiką, priimtą aiškinant 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (dar vadinamo Briuselis I reglamentu), taip pat vertino ir 1958 m. Niujorko konvencijos aiškinimo bei taikymo praktiką bei iš šių teisės aktų taikymo kylančią koliziją. Siekdama tinkamai vykdyti savo pareigą užtikrinti visišką ES teisės veiksmingumą, kreipėsi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

  1. Ar tokiu atveju, kai antisuit injunctionpriima arbitražo teismas, ir ja uždraudžia šaliai kreiptis su tam tikrais reikalavimais į valstybės narės teismą, kuris pagal Briuselis I reglamento jurisdikcijos taisykles yra kompetentingas nagrinėti civilinę bylą iš esmės, valstybės narės teismas turi teisę atsisakyti pripažinti tokį arbitražo teismo sprendimą, nes juo apribojama teismo teisė pačiam nustatyti, ar jis kompetentingas nagrinėti bylą pagal Briuselis I reglamento jurisdikcijos taisykles?
  2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar tas pats galioja ir tuo atveju, kai arbitražo teismo priimta antisuit injunctionnurodo proceso šaliai apriboti savo reikalavimus tokioje byloje, kuri nagrinėjama kitoje valstybėje narėje ir tos valstybės narės teismas pagal Briuselis I reglamento jurisdikcijos taisykles turi jurisdikciją nagrinėti tą bylą?
  3. Ar nacionalinis teismas, siekdamas užtikrinti ES teisės viršenybę ir visišką Briuselis I reglamento veiksmingumą, gali atsisakyti pripažinti arbitražo teismo sprendimą, jei toks arbitražo teismo sprendimas apriboja nacionalinio teismo teisę spręsti dėl savo jurisdikcijos ir įgaliojimų tokioje byloje, kuri patenka į Briuselis I reglamento jurisdikciją?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo OAO „Gazprom“ prašymą, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. 3K-7-326/2013, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2014 m. gruodžio 4 d. paskelbta Generalinio advokato išvada šioje byloje. Išvada pasiekiama internete, adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?doclang=EN&text=&pageIndex=1&part=1&mode=lst&docid=160309&occ=first&dir=&cid=261615.

2015 m. gegužės 13 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje. Sprendimas pasiekiamas internete, adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=164260&pageIndex=0&doclang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=516036.

2015 m. spalio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje pagal pareiškėjo OAO „Gazprom“ prašymą, bylos Nr. 3K-7-458-701/2015. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.

 

Dėl viešuosius pirkimus reglamentuojančių ES teisės normų aiškinimo

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-538/13

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartimi kreipėsi į ESTT kilus ginčui civilinėje byloje pagal ieškovės Izraelio bendrovės eVigilo Ltd ieškinius atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl perkančiosios organizacijos sprendimų, susijusių su tiekėjų pasiūlymų vertinimo teisėtumu pagal pirkimo sąlygas ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatas.

Ginčas kilo dėl viešojo pirkimo konkurso „Gyventojų perspėjimo ir informavimo, naudojant viešųjų judriojo telefono ryšių paslaugų tiekėjų tinklų infrastruktūrą, sistemos pirkimas“, kurį 2010 m. sausio 22 d. paskelbė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – PAGD). Be kitų tiekėjų, konkurse dalyvavo ir jungtinės veiklos pagrindu veikianti Izraelio bendrovė eVigilo Ltd (toliau – eVigilo). Nagrinėjamame šalių ginče eVigilo savo reikalavimus pripažinti PAGD veiksmus neteisėtais grindė įvairiais pagrindais: dėl pakartotinai atliktų viešojo pirkimo procedūrų, išviešintų pasiūlymų kainų, neaiškių pirkimo sąlygų, ekspertų, vertinusių tiekėjų pasiūlymus, šališkumo dėl sąsajų su laimėtojo darbuotojais, netinkamai atlikto jos pasiūlymo vertinimo, neteisėtai įvertinto laimėtojo kvalifikacijos bei pasiūlymo užtikrinimo.

Kasacinis teismas pabrėžė, kad ginčo Konkursas – tarptautinės vertės pirkimas, patenkantis į 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18 dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva 2004/18) bei į Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymo ir kito teisės akto, susijusio su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (toliau viena – Direktyva 89/665), kurią iš dalies pakeitė Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. gruodžio 11 d. direktyva 2007/66/EB dėl viešojo sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo (toliau Direktyva 89/665 su pakeitimais – Direktyva 2007/66) taikymo sritį. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija proceso ir materialiosios teisės aiškinimo ir taikymo aspektais sprendė dėl šių šalių ginčo ir su jomis susijusių aplinkybių: a) dėl perkančiosios organizacijos pasitelktų ekspertų ir trečiojo asmens pasiūlyme nurodytų specialistų sąsajos ir jos įtakos procedūrų skaidrumui; b) dėl Konkurso sąlygose nustatytų ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijų pagrįstumo ir tiekėjo galimybės juos ginčyti; c) dėl ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijų vertinimo charakteristikų teisėtumo Europos Sąjungos ir nacionalinės viešųjų pirkimų teisės normų prasme.

Dėl pirmojo aspekto, nors šalių ginčo, kad tam tikri ryšiai tarp perkančiosios organizacijos pasitelktų ekspertų ir vieno tiekėjų specialistų egzistavo, nebuvo, nesutarimas iš esmės kilo dėl ieškovui tenkančios pareigos įrodyti ekspertų šališkumą apimties, t. y. ar jam pakanka įrodyti ekspertų šališkumo objektyvųjį pobūdį (realūs faktai, keliantys abejonių), ar papildomai ir subjektyvųjį (subjekto asmeninis nusistatymas, tendencingumas). Dėl antrojo šalių nesutarimo aspekto kasacinis teismas sprendė dėl ieškovo teisės skųsti abstrakčiai pagal kokybinius kriterijus suformuotas ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo sąlygas, kai pagal jas pasiūlymas pateikiamas ir įvertinamas. Be to, kasacinis teismas ex officio sprendė dėl pirkimo sąlygų teisėtumo (trečiasis aspektas), nes jam kilo abejonių, ar perkančioji organizacija gali skirti daugiau balų tokiam tiekėjo pasiūlymui, kuriame atitiktis pirkimo sąlygomis pagrįsta išsamiau ir plačiau, už kitą pasiūlymą, kuriame pasiūlymas apibūdintas lakoniškai, tačiau pakankamai suprantamai ir išsamiai.

Kasacinis teismas dėl byloje nagrinėtų teisės aiškinimo ir taikymo apsektų pažymėjo, kad šioje byloje nustatytos ir nagrinėtos aplinkybės iš viso ar iš dalies neatitinka Teisingumo Teismo sprendimuose analizuotų Direktyvos 2004/18 ir Direktyvos 2007/66 teisės normų aiškinimo aspektų. Kasacinis teismas pažymėjo, kad bylos išnagrinėjimas tiesiogiai priklauso nuo Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateikiamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ir kad specifinės nagrinėjamos bylos aplinkybės nacionaliniam teismui neleidžia kilusių klausimų išspręsti savarankiškai taikant acte clair doktriną, ypač atsižvelgiant į grėsmę nukrypti nuo vienodo Europos Sąjungos teisės taikymo, todėl kreipėsi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

  1. Ar Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisės normos – Direktyvos 2007/66 1 straipsnio 1 dalies trečioji pastraipa, kurioje įtvirtinti tiekėjų pažeistų teisių gynybos veiksmingumo ir operatyvumo principai, bei Direktyvos 2004/18 2 straipsnis, kuriame nurodyti tiekėjų vienodo požiūrio ir skaidrumo principai, taip pat šios direktyvos 44 straipsnio 1 dalies 1 pastraipa ir 53 straipsnio 1 dalies a punktas, kuriuose nustatyta sutarties sudarymo su ekonomiškai naudingiausio pasiūlymą pateikusiu tiekėj, tvarka, kartu ar atskirai (bet jomis neapsiribojant) turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad:
  2. a) tiekėjui, sužinojusiam apie galimą reikšmingą kito dalyvio sąsają (ryšį) su perkančiosios organizacijos pasitelktais ekspertais, vertinusiais pasiūlymus, ir (ar) šio dalyvio galimą išskirtinę padėtį dėl prieš tai vykdytų su ginčo pirkimu susijusių parengiamųjų darbų, ir kai dėl šių aplinkybių perkančioji organizacija nesiėmė jokių veiksmų, tik ši informacija pakankama pagrįsti reikalavimą peržiūros institucijai perkančiosios organizacijos veiksmus, neužtikrinusius procedūrų skaidrumo ir objektyvumo, pripažinti neteisėtais, papildomai iš ieškovo nereikalaujant konkrečiai įrodyti ekspertų šališko elgesio?
  3. b) peržiūros institucija, nustačiusi ieškovo pirmiau nurodyto reikalavimo pagrindų pagrįstumą, spręsdama dėl jų padarinių pirkimo rezultatams, neprivalo atsižvelgti į aplinkybę, kad tiekėjų pasiūlymų vertinimo rezultatai iš esmės būtų tie patys, jei tarp pasiūlymų vertinusių ekspertų nebūtų šališkų vertintojų?
  4. c) tiekėjas apie pirkimo sąlygose abstrakčiai įtvirtintų pagal kokybinius parametrus suformuluotų ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijų (pvz., integralumas, suderinamumas su perkančiosios organizacijos poreikiais), dėl kurių jis iš esmės galėjo pateikti pasiūlymą, turinį [galutinai] supranta tik tada, kai pagal juos perkančioji organizacija įvertino dalyvių pasiūlymus ir suinteresuotiems asmenims pateikė išsamią informaciją apie priimtų sprendimų motyvus, ir tik nuo šio momento šiam tiekėjui gali būti taikomi nacionalinėje teisėje įtvirtinti naikinamieji peržiūros procedūros terminai?
  5. Ar Direktyvos 2004/18 53 straipsnio 1 dalies a punktas, kartu taikomas su šios direktyvos 2 punkte įtvirtintais sutarties sudarymo principais, turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad perkančiosioms organizacijoms draudžiama nustatyti tokią tiekėjų pasiūlymų vertinimo tvarką (bei ją taikyti), pagal kurią pasiūlymų vertinimo rezultatai priklauso nuo to, kaip išsamiai tiekėjai pagrindė jų pasiūlymų atitiktį pirkimo dokumentų reikalavimams, t. y. kuo išsamiau (plačiau) tiekėjas aprašė pasiūlymo atitiktį pirkimo sąlygoms, tuo didesne balų suma bus įvertintas jo pasiūlymas?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Izraelio bendrovė eVigilo Ltd v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. 3K-3-436/2013, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2015 m. kovo 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje. Sprendimas pasiekiamas internete, adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=162829&pageIndex=0&doclang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=93684

2015 m. gegužės 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje Izraelio bendrovė eVigilo Ltd v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-309-248/2015. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.

 

Dėl galimybės taikyti vartotojų apsaugą reglamentuojančias teisės normas advokato ir kliento sudaromoms teisinės pagalbos teikimo sutartims

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-537/13

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 7 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą byloje, kurioje kilo ginčas tarp advokato ir jo klientės, atsisakiusios mokėti už advokato teiktas teisines paslaugas. LAT siekia išsiaiškinti, ar fizinis asmuo, gaudamas teisines paslaugas pagal teisinių paslaugų sutartį, gali būti pripažintas vartotoju, taip pat ar tokia sutartis patenka į Europos Sąjungos direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų vartotojų sutartyse taikymo sritį.

Nagrinėjamoje byloje LAT nusprendė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo byloje, kurioje į teismą kreipėsi advokatas ir prašė priteisti jam 15 000 Lt už fiziniam asmeniui suteiktas teisines paslaugas, suteiktas pagal teisinių paslaugų sutartį. Atsakovė – fizinis asmuo – pateikė priešieškinį ir šias teisinių paslaugų sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis kaip sudarytas dėl apgaulės. Moters teigimu, ji iš advokato gavo pirminę teisinę pagalbą, kuri buvo nemokama, o advokato paslaugas bylose teismuose suprato kaip tos nemokamos teisinės pagalbos dalį. Atsakovė taip pat nurodė, kad advokatas jai nepaaiškino, jog sudaromos teisinių paslaugų sutartys yra atlygintinės bet kuriuo atveju – ji manė, kad advokatui mokėti turės tik tuo atveju, jei bylos bus laimėtos, be to, advokatas jai garantavo, jog bylos, kuriose jis jai atstovaus, bus laimėtos, o jos buvo pralaimėtos.

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, nagrinėjant šią bylą kasacine tvarka, kilo teisės klausimas dėl advokato (profesionalo, įtraukto į praktikuojančių advokatų sąrašą) ir fizinio asmens sudarytos teisinių paslaugų sutarties priskyrimo vartotojo ir verslininko sudarytoms sutartims ir galimybės fiziniam asmeniui (advokato klientui) taikyti vartotojų teisių apsaugos garantijas. Atsakovė nagrinėjamoje byloje prašo nacionalinio teismo ginti jos teises į nacionalinę teisę perkeltos vartotojų teisių apsaugos lygmeniu. Vartotojų teisių apsaugos garantijos yra perkeltos į nacionalinę teisę, tačiau nacionaliniu lygmeniu nėra suformuotos teismų praktikos dėl teisinių sutarčių, kaip vartojimo sutarčių, kvalifikavimo. Tokios praktikos taip pat nėra suformavęs ESTT. Taigi Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kurio priimta nutartis pagal nacionalinę Lietuvos civilinio proceso teisę yra galutinė ir neskundžiama, kilus klausimui dėl ES teisės autonominio aiškinimo, kylo pareiga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. LAT sustabdė nagrinėjamą bylą ir pateikė klausimus ESTT.

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. nutartimi, priimta byloje A. D. v. B. Š, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. 3K-7-395/2013, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2015 m. sausio 15 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje. Sprendimas pasiekiamas internete, adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=161389&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=262722.

ESTT Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus nagrinėjo kartu ir 2015 m. sausio 15 d. sprendime nurodė, kad: „1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tipinėms teisinių paslaugų sutartims, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, sudarytoms advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų“.

2015 m. balandžio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje A. D. v. B. Š, bylos Nr. 3K-7-149-706/2015. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.

 

Dėl reglamento Briuselis I ir Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) santykio

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-157/13

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 20 d. nutartimi kreipėsi į ESTT, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą byloje.

Šioje byloje buvo keliamas klausimas dėl ginčo jurisdikcijos, kai ieškinį pareiškia bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, šių naudai, todėl svarbus 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) ir 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000) aiškinimas ir taikymas.

Ieškovui UAB „Kintra“ Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi iškelta bankroto byla.

Ieškovo bankroto administratorius kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Vokietijos įmonės Nickel & Goeldner Spedition GmbH 194 077,76 Lt skolos už ieškovo suteiktas tarptautinio krovinio pervežimo paslaugas pagal Vokietijos įmonės Nickel & Goeldner Spedition GmbH pateiktus užsakymus pervežimams (Prancūzijoje bei Vokietijoje), 15,21 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas – UAB „Kintra“ – ir atsakovas – Vokietijos įmonė Nickel & Goeldner Spedition GmbH – 2006 m. birželio 25 d. sudarė Paskolos sutartį, kurios pagrindu ginčo šalys tarpusavyje (už ieškovo suteiktas pervežimo paslaugas ir pagal sudarytą Paskolos sutartį už atsakovo suteiktą paskolą) atsiskaitydavo atlikdamos įskaitymus, t. y. atsakovo skolos už suteiktas pervežimo paslaugas buvo įskaitomos į ieškovo įmokas pagal Paskolos sutartį. Ieškovas nurodė, kad ieškinys nagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose pagal CK 1.37 straipsnio 3 dalį (aplinkybė, kad šalys susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną užsienio teisę, nėra pagrindas atsisakyti taikyti Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės imperatyviąsias teisės normas, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti ar jų atsisakyti) ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 14 straipsnio 3 dalį (ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme; redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.), o prašymas taikyti ieškinio senaties terminą nepagrįstas.

Atsakovo Vokietijos įmonės Nickel & Goeldner Spedition GmbH teigimu, ieškinys paliktinas nenagrinėtas, nes jo reikalavimas grindžiamas CMR važtaraščiais ir sąskaitomis už tarptautinius pervežimus, todėl taikytinas CMR Konvencijos 31 straipsnis – ginčas turėtų būti nagrinėjamas kompetentingame Vokietijos teisme, be to, yra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas pagal CMR Konvencijos 32 straipsnio 1 dalį, su ieškiniu į teismą kreiptasi tik 2010 m. rugpjūčio 26 d.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šioje byloje nustatytos ir nagrinėtos aplinkybės neatitinka ESTT sprendimuose analizuotų Reglamento Nr. 44/2001 ir Reglamento Nr. 1346/2000 teisės normų aiškinimo aspektų. Bylos išnagrinėjimas tiesiogiai priklauso nuo ESTT prejudiciniame sprendime pateikiamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo. Taip pat pažymėtina, kad specifinės nagrinėjamos bylos aplinkybės nacionaliniam teismui neleidžia kilusių klausimų išspręsti savarankiškai taikant acte clair doktriną. Be to, primintina, kad nacionaliniame procese tiek proceso šalys, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai interpretavo ESTT praktiką ir Europos Sąjungos teisę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

  1. Ar ieškinys, kai reikalavimą reiškia bankroto administratorius, veikdamas visų įmonės kreditorių interesais ir siekdamas atkurti įmonės mokumą, padidinti bankrutuojančios įmonės turto kiekį, kad kuo daugiau kreditorinių reikalavimų būtų patenkinta, kai, pabrėžtina, tokių pat padarinių siekiama ir, pavyzdžiui, bankroto administratoriaus ieškiniais dėl sandorių nuginčijimo (actio Pauliana), kurie pripažinti glaudžiai susijusiais su bankroto procesu, bei tai, kad šiuo atveju prašoma priteisti skolą pagal CMR Konvencijos ir CK (bendrąsias civilinės teisės nuostatas) už atliktą tarptautinį krovinio pervežimą, – laikytinas glaudžiai (tiesioginiu ryšiu) susijusiu su ieškovo bankroto procesu, ir jo teismingumas turi būti nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles bei patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtį?
  2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo išaiškinti, ar kai ginčo prievolė (atsakovo prievolė sumokėti bankrutuojančiam ieškovui skolą ir delspinigius už tarptautinį krovinio pervežimą, kuri grindžiama netinkamu atsakovo sutartinių įsipareigojimų vykdymu) atsirado iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, vadovautinasi Reglamento Nr. 1346/2000 44 straipsnio 3 dalies a punktu ir šis reglamentas netaikytinas dėl to, kad bylos teismingumas nustatomas pagal CMR Konvencijos 31 straipsnį, kaip pagal specialiosios konvencijos nuostatas.
  3. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai ir nagrinėjamas ginčas patektų į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo išaiškinti, ar nagrinėjamu atveju tiek CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkto nuostatoms, tiek Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies nuostatoms viena kitai neprieštaraujant, turėtų būti laikoma, kad ginčo santykius priskiriant CMR Konvencijos (specialios konvencijos) taikymo sričiai, taikytinas CMR Konvencijos 31 straipsnio teisinis reglamentavimas, nustatant, kurios valstybės teismams teismingas nagrinėjamas ginčas, jei teisinis reglamentavimas nepažeidžia Reglamento Nr. 44/2001 pagrindinių tikslų, nesukelia mažiau palankių tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimo pasekmių, kai yra pakankamai aiškus ir tikslus.

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartimi, priimta byloje BUAB Kintra“ v. Vokietijos įmonė Nickel & Goeldner Spedition GmbH, bylos Nr. 3K-3-150/2013, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2014 m. rugsėjo 4 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje. Sprendimas pasiekiamas internete, adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=157352&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=263853.

ESTT išaiškino, kad 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ apima ieškinį, kuriuo reikalaujama sumokėti skolą už suteiktas pervežimo paslaugas, valstybėje narėje iškėlus bankroto bylą paskirto bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikštą kitoje valstybėje narėje įsteigtam šių paslaugų gavėjui. ESTT taip pat išaiškino, kad Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai ginčas patenka ir į šio reglamento, ir į 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašytos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos su pakeitimais, padarytais 1978 m. liepos 5 d. Ženevoje pasirašytu protokolu, taikymo sritį, pagal šio reglamento 71 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali taikyti šios konvencijos 31 straipsnio 1 punkte numatytas jurisdikcijos taisykles.

2014 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį byloje BUAB „Kintra“ v. Nickel & Goeldner Spedition GmbH, nutarties Nr. 3K-3-214/2014. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.