Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
lt
En

2014 m.

Informacija atnaujinta 2019-02-18 09:08:47

Dėl draudikų tarpusavio santykiams taikytinos teisės

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-475/14

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo byloje pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl išmokėtų sumų grąžinimo. Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ – vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės draudikas, atlygino 2011 m. sausio 21 d. eismo įvykio, įvykusio Vokietijos Federacinėje Respublikoje, metu vilkiko ir priekabos junginio padarytą žalą. Ieškovas prašo, kad dalį jo išmokėtos draudimo sumos atlygintų atsakovas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra susijęs su tarp velkančios ir velkamos transporto priemonių (valdytojų civilinės atsakomybės) draudikų susiklosčiusių santykių kvalifikavimu (ginčo santykiu) ir taikytinos teisės šiems santykiams nustatymu. Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos nacionalinėse teisės sistemose įtvirtinti skirtingi velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų atsakomybės padalijimo principai, kai eismo įvykio metu žala padaroma šių transporto priemonių junginiu. Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų nuostatas ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, sukabintų velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikai eismo įvykio metu šių transporto priemonių junginio padarytą žalą atlygina po 50 proc., neatsižvelgiant į tai, ar eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios, išskyrus atvejus, kai draudėjai yra susitarę kitaip. Pagal Lietuvos Respublikos teisę, eismo įvykio metu velkančios ir velkamos transporto priemonių junginio padarytą žalą, jei eismo įvykio metu abi transporto priemonės liko sukabintos, atlygina velkančios transporto priemonės draudikas. Velkamos transporto priemonės draudikas yra įpareigotas žalą atlyginti tik tuo atveju, jei eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios transporto priemonės, ir tik velkamos transporto priemonės padarytą žalą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šią bylą pažymėjo, kad siekiant nustatyti ginčo santykiams taikytiną teisę aktualūs Europos Sąjungos teisės aktai, jų taikymas ir ginčo teisinių santykių kvalifikavimas šių teisės aktų aspektu. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje laiko aspektu yra taikomi Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. liepos 11 d. reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – reglamentas Roma II) ir Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. birželio 17 d. reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – reglamentas Roma I), todėl, nustatant ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisę, turi būti taikomos ne Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje įtvirtintos kolizinės taisyklės, o šių reglamentų nuostatos. Teisėjų kolegija pastebėjo, kad nagrinėdamas nacionalinius ginčus dėl draudikų tarpusavio atgręžtinių reikalavimų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tarp draudikų susiklosto draudimo, t. y. sutartiniai, teisiniai santykiai, tačiau pabrėžė, kad nėra aišku kaip nagrinėjamoje byloje susiklostę teisiniai santykiai turi būti vertinami reglamentų Roma I ir Roma II aspektu.

Teisėjų kolegija taip pat įvertino tai, kad nagrinėjamu atveju nustatant taikytiną teisę gali būti aktualios Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos, nes jose galimai įtvirtinta specialioji taikytinos teisės nustatymo taisyklė.

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad šioje byloje nustatytos ir nagrinėtos aplinkybės iš viso arba iš dalies neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose analizuotų Direktyvos 2009/103/EB ir reglamentų Roma I bei Roma II teisės nuostatų aspektų ir kad specifinės nagrinėjamos bylos aplinkybės nacionaliniam teismui neleidžia kilusių klausimų išspręsti savarankiškai taikant acte clair doktriną, ypač atsižvelgiant į grėsmę nukrypti nuo vienodo Europos Sąjungos teisės taikymo. Bylos išnagrinėjimas tiesiogiai priklauso nuo Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateikiamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo. Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir pateikė šiuos klausimus:

  1. Ar Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta kolizinė taisyklė, kuri ratione personae turi būti taikoma ne tik nuo eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, bet ir už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingos transporto priemonės draudikams, nustatant jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę, ir ar ši taisyklė yra specialioji reglamentuose Roma I ir Roma II nustatytų taikytinos teisės taisyklių atžvilgiu.
  2. Jei į pirmąjį pateiktą klausimą būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai patenka į „sutartinių prievolių“ sąvoką, kaip ši sąvoka suprantama reglamento Roma I 1 straipsnio 1 dalies prasme? Jei tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai laikomi patenkančiais į „sutartinių prievolių“ sąvoką, svarbu, ar šie teisiniai santykiai būtų priskiriami draudimo sutartims (teisiniams santykiams) ir jiems taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal reglamento Roma I 7 straipsnio taisykles.
  3. Jei į pirmuosius du klausimus būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar atgręžtinio reikalavimo atveju tarp transporto priemonių junginio draudikų susiklostantys teisiniai santykiai patenka į „nesutartinės prievolės“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal reglamentą Roma II ir ar šie santykiai turėtų būti laikomi išvestiniais teisiniais santykiais, susiklostančiais eismo įvykio (delikto) pagrindu taikytiną teisę nustatant pagal reglamento Roma II 4 straipsnio 1 dalį. Ar tokiu kaip nagrinėjamoje byloje atveju transporto priemonių junginio draudikai turėtų būti laikomi skolininkais, atsakingais pagal tą patį reikalavimą reglamento Roma II 20 straipsnio prasme, ir jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę reikėtų nustatyti pagal šią taisyklę.

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. UAB DK „PZU Lietuva“, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. 3K-3-415/2014, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2016 m. vasario 17 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje. Sprendimas pasiekiamas internete, adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=173687&pageIndex=0&doclang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=136804.

2016 m. gegužės 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. UABDK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-187-701/2016. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.

 

Dėl galimybės atlyginti grynai ekonominio pobūdžio žalą pagal Monrealio konvencijos nuostatas

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-429/14

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi kreipėsi į ESTT dėl Europos Sąjungos teisės išaiškinimo pagal ieškovės Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) ieškinį atsakovei Airbaltic Corporation AS.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti 1168,35 Lt nuostolių, kuriuos patyrė išmokėdama savo darbuotojams papildomus komandiruotpinigius. Ieškovės darbuotojai kelionėje praleido papildomai beveik 15 val. Atsakovės lėktuvas vėlavo išskristi ir ieškovės darbuotojai nespėjo į jungiamąjį skrydį ir naktį praleido Maskvos Šeremetjevo oro uoste. Atsakovė ieškovės darbuotojams lėktuvo vėlavimo priežasčių nenurodė, taip pat nesuteikė jiems viešbučio. Ieškovė savo reikalavimą žemesnių instancijų teismuose grindė Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. vasario 11 d. Reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (toliau – Reglamentas Nr. 261/2004) nuostatomis bei 1999 m. gegužės 28 d. Monrealio konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo (toliau – Monrealio konvencija) nuostatomis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodė, kad ieškovės reikalavimas nepatenka į Reglamento Nr. 261/2004 taikymo sritį, tačiau Monrealio konvencijos nuostatas laikė tinkamu teisiniu pagrindu ieškiniui pareikšti. Kasaciniame teisme šalių nesutarimo objektas iš esmės susijęs su tam tikrų Monrealio konvencijos nuostatų aiškinimu.

Nagrinėjant bylą teisėjų kolegijai kilo klausimų dėl Monrealio konvencijos 19, 22 ir 29 straipsnių aiškinimo bei taikymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą turi būti atsakyta į klausimą, ar Monrealio konvencijos nuostatos ratione personae gali būti taikomos tik keleivių (vartotojų) naudai, ar ir kitiems vežimo paslaugos atžvilgiu tretiesiems asmenims, inter alia keleivių darbdaviams, kurie įsigijo keleivių vežimo paslaugą iš oro vežėjo. Kasacinis teismas nurodė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, išskyrus sprendimą IATA ir ELFAA (C-344/04) iš esmės sprendė tik dėl tokių situacijų, kai reikalavimus oro transporto vežėjams pareiškė fiziniai asmenys – keleiviai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ES Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Reglamento Nr. 261/2004 ir Monrealio konvencijos nuostatų santykį yra nurodęs, kad nesant aiškaus konvencijos rengėjų tikslo tam tikrų konkrečiu reguliavimu, papildoma apsauga savaime konvencijai neprieštarauja, taip pat kad Monrealio konvencijos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas terminas „žala“ apima tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos manymu, ieškovės reikalavimas galėtų būti vertinamas kaip tam tikro pobūdžio netiesioginė žala, kai kuriose teisės sistemose pripažįstama kaip grynai ekonominio pobūdžio žala (angl. pure economic loss). Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į skirtingas kalbines Monrealio konvencijos 22 straipsnio 1 dalies versijas ir pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, kas anksčiau nurodyta, nėra aišku, ar į nurodytų Monrealio konvencijos taikymo sritį nepatektų tretieji asmenys – ne keleiviai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jei tretieji asmenys – ne keleiviai nepatenka į Monrealio konvencijos taikymo sritį, ar šios konvencijos 29 straipsnis jų neapriboja reikalauti žalos kitais, pavyzdžiui, nacionalinėje teisėje numatytais pagrindais.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimta nutartis būtų galutinė ir neskundžiama (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 362 straipsnis). Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalies b punktas) iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad šioje byloje nustatytos ir nagrinėtos aplinkybės iš viso ar iš dalies neatitinka Teisingumo Teismo sprendimuose analizuotų Monrealio konvencijos teisės normų aiškinimo aspektų. Bylos išnagrinėjimas tiesiogiai priklauso nuo Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateikiamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo. Teisėjų kolegija taip pat pastebėjo, kad specifinės nagrinėjamos bylos aplinkybės nacionaliniam teismui neleidžia kilusių klausimų išspręsti savarankiškai taikant acte clair doktriną, ypač atsižvelgiant į grėsmę nukrypti nuo vienodo Europos Sąjungos teisės taikymo.

Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir pateikė šiuos klausimus:

  1. Ar Monrealio konvencijos 19, 22, 29 straipsnio nuostatos suprantamos ir aiškintinos taip, kad oro vežėjas tretiesiems asmenims, inter alia keleivių darbdaviui – juridiniam asmeniui, su kuriuo buvo sudarytas tarptautinio keleivių vežimo sandoris, atsako už žalą, atsiradusią už skrydžio vėlavimą, dėl kurio ieškovas (darbdavys) patyrė papildomų su vėlavimu susijusių išlaidų (pvz., komandiruotpinigių mokėjimo)?
  2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar Monrealio konvencijos 29 straipsnis suprantamas ir aiškintinas taip, kad šie tretieji asmenys turi teisę reikšti reikalavimus oro transporto vežėjui kitais pagrindais, pavyzdžiui, remdamiesi nacionaline teise?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba v. Airbaltic Corporation AS, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. 3K-3-402/2014, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2016 m. vasario 17 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje. Sprendimas pasiekiamas internete, adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=174424&pageIndex=0&doclang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=136516

2016 m. birželio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba v. Latvijos bendrovė „Air Baltic Corporation AS“, bylos Nr. 3K-3-238-469/2016. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.