2015 m.

Dėl galimybės taikyti draudimo apsaugą „Snoro“ akcijų siekusiems įsigyti asmenims

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-688/15

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Indėlių direktyva) ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva) nuostatų aiškinimo byloje pagal grupės ieškovų ieškinį atsakovei BAB bankui „Snoras“.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar ieškovai turėtų būti pripažinti indėlininkais, o jų sumokėtos lėšos – indėliais, apdraustais pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. 2010 m. gruodžio 21 d. AB banko „Snoras“ visuotiniame akcininkų susirinkime priimtas sprendimas padidinti atsakovės įstatinį kapitalą. Siekdami įsigyti atsakovės į pirminę apyvartą naujai išleidžiamų akcijų, ieškovai su atsakove sudarė akcijų pasirašymo sutartis, kurių pagrindu atsakovė įgijo teisę nurašyti akcijų pasirašymo sutartyse nurodytą lėšų sumą iš AB banke „Snoras“ buvusių ieškovų asmeninių banko sąskaitų ir ją pervesti į AB banke „FINASTA“ buvusią savo sąskaitą, arba ieškovai patys pervedė ar įmokėjo lėšas į atsakovės sąskaitą AB banke „FINASTA“. 2011 m. gegužės 5 d. atsakovė kreipėsi į Lietuvos banką dėl leidimo registruoti įstatų pakeitimus, susijusius su įstatinio kapitalo didinimu. 2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos bankas atsisakė išduoti leidimą registruoti atsakovės įstatų pakeitimus, o 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukė atsakovės banko licenciją. Ieškovai teigia, kad, Lietuvos bankui atsisakius išduoti leidimą registruoti atsakovės įstatų pakeitimus dėl įstatinio kapitalo padidinimo, akcijų pasirašymo sutarčių pagrindu į AB banke „FINASTA“ buvusią atsakovės banko sąskaitą atsakovės nurašytos ar pačių ieškovų pervestos arba kitaip įmokėtos lėšos turėtų būti laikomos kredito likučiu, susidariusiu dėl įprastinių bankinių sandorių, todėl patenka į Indėlių direktyvoje esančią indėlio sąvoką. Ieškovai teigia, kad reikalavimo teisę į minėtas lėšas jie įgijo iki draudžiamojo įvykio, todėl jiems turėtų būti išmokėtas draudimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje susiklostė situacija, galimai patenkanti į Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančio IĮIDĮ taikymo sritį, ir kilo abejonių dėl minėtų direktyvų nuostatų aiškinimo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš Indėlių direktyvos nuostatų negalima tiksliai nustatyti, ar indėliu gali būti laikomos lėšos, esančios ne kredito įstaigoje atidarytoje asmens banko sąskaitoje, o nurašytos iš asmens banko sąskaitos ir pervestos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, esančią kitoje kredito įstaigoje, arba paties asmens pervestos arba kitaip įmokėtos lėšos į minėtą kredito įstaigos sąskaitą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nors Indėlių direktyvoje, apibrėžiant indėlį, vartojama įprastinės bankinės operacijos sąvoka, tačiau Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas Indėlių direktyvą įgyvendino pasirinkdamas indėliu laikyti dėl visų, o ne tik dėl įprastinių, bankinių operacijų susidariusį kredito likutį. Atsižvelgdama į tai, kad Indėlių direktyva siekiama užtikrinti suderintą minimalų apsaugos lygį, teisėjų kolegija siekia išsiaiškinti, ar įprastinio bankinio sandorio apibrėžimas yra svarbus aiškinant Indėlių direktyvoje pateiktą indėlio sąvoką. Jei šis apibrėžimas svarbus, tuomet teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jis galėtų būti vienodai suprantamas visoje Europos Sąjungoje, ir siekia išsiaiškinti, kurios iš bankinių operacijų turėtų būti laikomos įprastinėmis pagal Indėlių direktyvą. Galiausiai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tais atvejais, kai kredito įstaiga veikia kaip investicinė įmonė, Investuotojų direktyva suteikia galimybę valstybėms narėms pasirinkti, kurią kompensavimo sistemą taikyti investuoti skirtoms lėšoms. Kai kurių Lietuvos teisės mokslo atstovų nuomone, Lietuva ir yra pasirinkusi tokį šios direktyvos įgyvendinimo būdą, kad kredito įstaigai perduotos investuoti skirtos lėšos laikomos indėliu. Atsižvelgdama į tai, kad pačioje Investuotojų direktyvoje aiškiai nurodyta, jog tokia išimtis galima dėl sunkumų atskiriant investuoti skirtas lėšas nuo lėšų, kurios yra laikomos kaip indėliai (Indėlių direktyvos prasme), teisėjų kolegija siekia išsiaiškinti, ar atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo pasirinkimą reikia aiškintis, ar konkrečiu atveju kredito įstaiga veikė kaip investicinė įmonė, ar tokiais atvejais indėliu gali būti laikomos visos kredito įstaigai perduotos asmenų lėšos.

Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir pateikė šiuos klausimus.

1.Ar Indėlių direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad indėliu pagal šią direktyvą gali būti laikomos asmenų sutikimu nurašytos arba pačių asmenų pervestos ar įmokėtos lėšos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, esančią kitoje kredito įstaigoje?
2.Ar Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatos kartu turi būti suprantamos taip, kad indėlių draudimas iki 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos sumos turi būti išmokamas kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nurodyti sprendimai?
3.Ar Indėlių direktyvos prasme indėlio, kaip kredito likučio, susidariusio dėl bankinių sandorių, sąvokos aiškinimui svarbus „įprastinės bankinės operacijos“ apibrėžimas? Ar ,atsižvelgiant į šį apibrėžimą, turėtų būti aiškinama indėlio sąvoka ir Indėlių direktyvą įgyvendinusiuose nacionaliniuose teisės aktuose?
4.Jei atsakymas į trečią klausimą yra teigiamas, kaip turi būti suprantama ir aiškinama Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje vartojama įprastinės bankinės operacijos sąvoka:

a) kokios bankinės operacijos turėtų būti laikomos įprastinėmis arba pagal kokius kriterijus turi būti vertinama, ar konkreti bankinė operacija yra įprastinė?

b) ar įprastinės bankinės operacijos sąvoka turi būti vertinama atsižvelgiant į atliekamų bankinių operacijų tikslą arba subjektus, tarp kurių tokios bankinės operacijos vykdomos?

c) ar Indėlių direktyvoje vartojama indėlio, kaip dėl įprastinių bankinių operacijų susidariusio kredito likučio, sąvoka turi būti aiškinama taip, kad ji apima tik atvejus, kai visos tokio likučio susidarymą nulėmusios operacijos laikomos įprastinėmis?

5. Tokiu atveju, kai lėšos nepatenka į indėlio sąvoką pagal Indėlių direktyvą, o valstybė narė yra pasirinkusi tokį Indėlių ir Investuotojų direktyvų įgyvendinimo nacionalinėje teisėje būdą, kad indėliu laikomos ir lėšos, į kurias indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas, ar indėlių draudimo apsauga gali būti taikoma tik nustačius, kad kredito įstaiga konkrečiu atveju veikė kaip investicinė įmonė, o lėšos jai buvo perduotos investicinei veiklai vykdyti, kaip šios sąvokos suprantamos pagal Investuotojų direktyvą ir MiFID?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. A. ir kt. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-666-706/2015, kuria nuspręsta kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2018 m. kovo 22 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Sprendimas pasiekiamas internete, adresu http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=200548&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=617109

2018 m. liepos 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje A. A. ir kt. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-213-687/2018. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.

Dėl kai kurių Direktyvos 2009/103, Biurų tarybos vidaus nuostatų, Europos Sąjungos Pagrindinių laisvių chartijos normų, susijusių su nacionalinio draudikų biuro regresinio reikalavimo į savo buveinės kilmės asmenį įgyvendinimu, aiškinimo ir taikymo

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-587/15

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 23 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103), Biurų tarybos vidaus nuostatų, priimtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau – Vidaus nuostatai) ir Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos (toliau – Chartija) normų aiškinimo byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams G. D. ir J. D. dėl nuostolių atlyginimo.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro regresinio reikalavimo į eismo įvykio kaltininką ir transporto priemonės savininką įgyvendinimo tvarkos. 2006 m. liepos 20 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė atsakovo G. D. vairuojamas automobilis, priklausantis bendraatsakei J. D., ir K. F. vairuojamas automobilis. Byloje įrodyta, kad bendraatsakiai naudojo automobilį, kurio valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta įstatymų nustatyta tvarka. Kita vertus iš bylos medžiagos nėra vienareikšmiškai aišku dėl eismo įvykio aplinkybių ir jame dalyvavusių asmenų kaltės. K. F. Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui pateikė pretenziją dėl žalos atlyginimo, ji buvo atmesta, todėl šių šalių ginčas persikėlė į teismą. Vokietijos aukščiausiosios instancijos teisme K. F. ir Vokietijos nacionalinis draudikų biuras pasiekė taikų susitarimą, pagal kurį K. F. buvo išmokėta 4095 Eur žalos atlyginimo ir 3643,71 Eur teisinio atstovavimo išlaidų, iš viso 8352,96 Eur. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras pateikė prašymą ieškovui atlyginti pirmiau nurodytas išlaidas. Lietuvos draudikų biuras šį prašymą patenkino ir negavęs šių sumų iš bendraatsakių jiems teisme pareiškė regresinį reikalavimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pagal ligšiolinę kasacinio teismo panašių ginčų praktiką Lietuvos draudikų biurui tenka pareiga įrodyti kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį, jų taikymo praktiką, o atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad ieškovas, reikalaujantis grąžinti sumą, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Vis dėlto teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nuolatos kelia abejonių dėl šios praktikos pagrįstumo, taip pat teikia prašymus dėl kreipimosi į ESTT, todėl, siekiant užtikrinti jo teisę į veiksmingą teisminę gynybą, šia nutartimi nuspręsta Lietuvos draudikų biuro iškeltas abejones iškelti tarptautinėje jurisdikcijoje.

Dėl ginčo kasacinis teismas papildomai nurodė, kad, jo nuomone, nepriklausomai nuo to, ar Vidaus nuostatai rationae personae apima ir eismo įvykio kaltininkus ar ne, šiems iš esmės nesuteikta galimybė tinkamai apsiginti nei prieš nacionalinį, nei prieš užsienio draudikų biurą. Jei pastarasis nėra įpareigotas prieš galutinį sprendimą atlyginti žalą nukentėjusiajam informuoti kaltininko apie pradėtą administravimo procesą, o vėliau ir ieškovas neprivalėtų teikti išsamesnės informacijos, tai galėtų lemti teisinio tikrumo (saugumo) bei teisės į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtintos Chartijos 47 straipsnyje, pažeidimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo ir Vokietijos draudikų biuro sudarytas taikus susitarimas daugiau pagrįstas ne teisinėmis priežastimis, o ekonominiais tikslais, t. y. siekiu nedidinti proceso išlaidų. Atsižvelgiant į tai, keltinas klausimas, ar tokiu atveju eismo įvykio kaltininkui, neigiančiam savo atsakomybę, o užsienio draudikų biurui sutinkant su tokiu kompromisu, iš tiesų kyla pareiga de minimis atlyginti teisinio atstovavimo išlaidas, juolab kad, kaip nurodyta pirmiau jis nėra šio susitarimo šalis.

Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir pateikė šiuos klausimus.

1. Ar Direktyvos 2 straipsnis, 10 straipsnio 1, 4 dalys, 24 straipsnio 2 dalis, Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, 5 straipsnio 1, 4 dalys, 6 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis, Chartijos 47 straipsnis (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad kai:

-   nacionalinis draudikų biuras (Biuras „A“) atlygina žalą asmeniui, nukentėjusiam per eismo įvykį, šio biuro buveinės vietos valstybėje narėje, dėl to, kad už šią žalą atsakingas kitos valstybės narės pilietis nebuvo apdraudęs savo civilinės atsakomybės;

-   dėl šio atlyginimo Biuras „A“ perima nukentėjusiojo asmens teises ir eismo įvykio kaltininko kilmės nacionaliniam draudikų biurui (Biuras „B“) pareiškia reikalavimą atlyginti patirtas žalos sureguliavimo išlaidas;

-   Biuras „B“, neatlikęs savarankiško tyrimo ar neužklausęs papildomos informacijos, patenkina Biuro „A“ prašymą;

-   Biuras „B“ atsakovams (kaltininkui ir transporto priemonės savininkui) pareiškia ieškinį teisme atlyginti jo patirtas išlaidas,

šiame teismo procese ieškovas (Biuras „B“) savo reikalavimą atsakovams (kaltininkui ir transporto priemonės savininkui) gali grįsti tik lėšų apmokėjimo Biurui „A“ aplinkybe ir jam (ieškovui) nekyla pareiga įrodinėti atsakovo – kaltininko civilinės atsakomybės sąlygų (šio kaltės, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos dydžio) bei tinkamo užsienio teisės taikymo atlyginant žalą nukentėjusiajam?;

2. Ar Direktyvos 2009/103 24 straipsnio 1 dalies 5 pastraipos „c“ papunktis ir Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1, 4 dalys (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad Biuras „A“ prieš galutinį sprendimą atlyginti žalą nukentėjusiajam privalo aiškiai ir suprantamai (įskaitant duomenų pateikimo kalbą) informuoti kaltininką ir transporto priemonės savininką (kai šie nesutampa) apie pradėtą žalos administravimo procesą ir jo eigą bei suteikti jiems pakankamai laiko tam, jog šie galėtų pateikti savo pastabas ar prieštaravimus dėl priimsimo sprendimo atlyginti žalą ir (ar) žalos dydžio?;
3. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas (t. y. atsakovai (kaltininkas ir transporto priemonės savininkas) iš ieškovo (Biuras „B“) galėtų reikalauti įrodyti ar jam kelti bet kokius kitus prieštaravimus ar abejones dėl, inter alia, eismo įvykio aplinkybių, kaltininko civilinės atsakomybės teisinio reguliavimo taikymo, žalos dydžio ir jo apskaičiavimo), ar Direktyvos 2009/103 2 straipsnis, 10 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 2 dalis ir Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalies 2 pastraipa (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis nepasiribojant) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad nepriklausomai nuo to, kad Biuras „B“ Biurui „A“ prieš galutinį sprendimą nepateikė prašymo informuoti apie autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimą ir žalos sureguliavimą, bet kokiu atveju Biuras „A“ pagal vėlesnį Biuro „B“ prašymą privalo pateikti šiuos duomenis bei bet kokią kitą informaciją, reikalingą pagrįsti [regresinį] reikalavimą atsakovams (kaltininkui ir transporto priemonės savininkui)?;
4. Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas (t. y. Biuras „A“ privalo kaltininką bei transporto priemonės savininką informuoti apie žalos sureguliavimo procesą ir suteikti jiems galimybę pateikti prieštaravimus dėl kaltės ar žalos dydžio), kokie padariniai kyla dėl to, kad Biuras „A“ neįvykdė informavimo pareigos:
5. a)   Biuro „B“ prievolei patenkinti Biuro „A“ prašymą atlyginti pastarojo patirtas išlaidas;
6. b)   kaltininko ir transporto priemonės savininko prievolei atlyginti Biuro „B“ patirtas išlaidas?;
7. Ar Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad nukentėjusiajam Biuro „A“ atlyginta suma laikytina kaip jo paties prisiimta ir nekompensuotina rizika (nebent šią riziką prisiima Biuras „B“), bet ne kaip kito eismo įvykyje dalyvavusio asmens piniginė prievolė, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes a fortiori:

-  žalos atlyginimo įstaiga (Biuras „A“) nukentėjusiojo pretenziją atlyginti žalą iš pradžių atmeta;

-  dėl to nukentėjęs asmuo paduoda ieškinį teisme dėl žalos atlyginimo;

-  šis ieškinys prieš Biurą „A“ žemesnės instancijos teismuose atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas;

-  taikus susitarimas tarp nukentėjusiojo ir Biuro „A“ pasiekiamas tik aukštesnės instancijos teisme, kai šis šalims nurodo, kad jei jos atsisakys taikiai susitarti, byla bus grąžinta nagrinėti iš naujo;

-  Biuras „A“ sprendimą sudaryti taikų susitarimą iš esmės grindžia siekiu išvengti papildomų proceso išlaidų dėl užsitęsusio bylinėjimosi;

-  šiame procese nė vienas teismas nenustatė atsakovo, dalyvavusio eismo įvykyje, atsakomybės (kaltės)?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. G. D. ir J. D., kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. 3K-7-439-313/2015, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2017 m. birželio 15 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje. Sprendimas pasiekiamas internete, adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document_print.jsf?doclang=LT&text=&pageIndex=0&part=1&mode=lst&docid=191807&occ=first&dir=&cid=485552.

2017 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. G. D. ir J. D., bylos Nr. 3K-7-338-313/2017. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.

Dėl kai kurių Direktyvos 2004/17 nuostatų, susijusių su tiekėjų teise remtis kitų ūkio subjektų pajėgumu, aiškinimo ir taikymo

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-298/15

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) dėl 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (toliau – Direktyva 2004/17) nuostatų aiškinimo byloje pagal ieškovės UAB „Borta“ ieškinį atsakovei VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos 2014 m. balandžio 2 d. paskelbto atviro konkurso „Objekto „Krantinių Nr. 67 ir Nr. 68 rekonstravimas. I etapas „Statybos darbai“ (toliau – Konkursas). Atsakovė Konkurso sąlygose nustatė tiekėjų profesinio pajėgumo kvalifikacijos reikalavimus, susijusius su tiekėjų vidutine metine atliktų svarbiausių statybos ir montavimo darbų apimtimi. Ginčas kilo dėl Konkurso 4.3 punkte išdėstytos sąlygos, kurioje buvo nurodyta, kaip bus vertinamas tiekėjų, veikiančių pagal jungtinės veiklos sutartį, profesinis pajėgumas, taip pat nustatyta, kad pagrindinius darbus turės atlikti pats tiekėjas. Konkurso 4.3 punktas buvo kelis kartus tikslinamas, modifikuojant tiekėjų, veikiančių pagal jungtinės veiklos sutartį, profesinio pajėgumo vertinimo taisykles. Paskutiniu patikslinimu atsakovė iš esmės nustatė, kad tais atvejais, kai tiekėjai veikia pagal jungtinės veiklos sutartį, bent vienas jungtinės veiklos partneris arba visi partneriai kartu sudėjus turi tenkinti Konkurso sąlygose numatytą vidutinės metinės statybos ir montavimo darbų apimties sąlygą. Taip pat Konkurso sąlygų 4.3 punkte buvo numatyta, kad partnerio atliekamų darbų mastas turi proporcingai atitikti jo tenkinamą profesinio reikalavimo atitikties sąlygos mastą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas bylą pažymėjo, kad byloje susiklostė situacija, kai dėl viešojo intereso apsaugos ir esant visuomenės poreikiui turi būti peržengtos kasacinio skundo ribos. Teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) 24 straipsnio 5 dalies teisėtumo ES teisės atžvilgiu, ginčo Konkurso sąlygos teisėtumo ir atsakovės veiksmų tikslinanti Konkurso sąlygų nuostatas.

VPĮ 24 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad jei darbų pirkimo sutarčiai vykdyti pasitelkiami subrangovai, pagrindinius darbus, kuriuos nustato perkančioji organizacija, privalo atlikti tiekėjas, o toks nurodymas nekeičia pagrindinio tiekėjo atsakomybės dėl numatomos sudaryti pirkimo sutarties vykdymo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad vadovaudamasi šia nuostata perkančioji organizacija iš esmės apribojo subrangą daliai statybos darbų. Nors iš VPĮ travaux préparatoires matyti, kad minėta nuostata buvo iš esmės buvo siekta užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir užtikrinti geresnį subrangos vykdymą bei smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose jungtinės veiklos pagrindu, vis dėlto iš Direktyvos 2004/17 nuostatų neišplaukia joks ribojimas, panašus į numatytąjį VPĮ 24 straipsnio 5 dalyje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija prašo ESTT pasisakyti dėl šioje VPĮ nuostatoje įtvirtinto ribojimo atitikties Direktyvos 2004/17 nuostatoms.

Teisėjų kolegijai taip pat kilo abejonių dėl ginčo Konkurso sąlygos teisėtumo. Šia sąlyga taip pat ribojama subranga dėl tikrinamo pajėgumo sumavimo taisyklių taikymo subjektų atžvilgiu, nes joje numatyta, kad galima sumuoti tik jungtinės veiklos partnerių, bet ne subrangovų pajėgumus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ESTT sprendime Swm Costruzioni 2 ir Mannocchi Luigino (C-94/12) pasisakė dėl galimybės sumuoti kelių ūkio subjektų pajėgumus, kad būtų tenkinami minimalūs perkančiosios organizacijos nustatyti pajėgumo reikalavimai. Vis dėlto minėtas ESTT sprendimas priimtas kitos direktyvos kontekste, be to, jame nurodyta, kad tam tikrais atvejais gali būti pateisinamas perkančiosios organizacijos reikalavimas, jog konkrečius darbus atliktų tiekėjas, tačiau konkrečiai tokie atvejai neįvardinti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija kreipiasi į ESTT papildomų išaiškinimų.

Teisėjų kolegija iškėlė klausimą ne tik dėl ginčo Konkurso sąlygos turinio, bet ir dėl atsakovės veiksmų nustatant ir patikslinant (pakeičiant) minėtą sąlygą teisėtumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad Lietuvoje iš esmės viešųjų pirkimų teisinių santykių praktika formuojasi ta linkme, jog patikslindamos (paaiškindamos) tam tikras pirkimo nuostatas, perkančiosios organizacijos pakeičia (pratęsia) ir galutinį dokumentų pateikimo terminą. Tiesiogiai apie pirkimo sąlygų tikslinimą informuojami tik kvietimą dalyvauti pirkime priėmę tiekėjai, tačiau visi kiti tai gali padaryti atskirai pasitikrindami, ar pirkimo sąlygos nebuvo tikslinamos. Atsižvelgdama į paminėtus aspektus, teisėjų kolegija prašo ESTT atsakyti į klausimą, ar tokie perkančiosios organizacijos veiksmai apsaugo nuo tiekėjų lygiaverčio vertinimo ir skaidrumo principų pažeidimo, dėl kurio ESTT pasisakė sprendime Komisija prieš Nyderlandus (C-368/10). Teisėjų kolegija taip pat iškėlė klausimą, jog net jei tam tikrais atvejais tiekėjų pajėgumų sumavimas ir gali būti ribojamas, ar tai neturėtų būti iš anksto išviešinta, o vėliau negalėtų būti naujai nustatoma patikslinant pirkimo sąlygas.

Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir pateikė šiuos klausimus.

1. Ar Direktyvos 2004/17 37, 38, 53, 54 straipsnių nuostatos kartu ar atskirai (bet jomis neapsiribojant) turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad:
2. a) joms prieštarauja toks nacionalinis reguliavimas, pagal kurį, jeigu darbų pirkimo sutarčiai vykdyti pasitelkiami subrangovai, pagrindinius darbus, kuriuos nustato perkančioji organizacija, privalo atlikti tiekėjas?;
3. b) su jomis nesuderinama tokia pirkimo dokumentuose nustatyta tiekėjų profesinių pajėgumų sumavimo tvarka, kokią perkančioji organizacija nustatė ginčo Konkurso sąlygoje, kai atitinkamo ūkio subjekto profesinio pajėgumo dalis turi proporcingai atitikti jo konkrečiai atliekamų darbų dalį viešojo pirkimo sutartyje?
4. Ar Direktyvos 2004/17 10, 46, 47 straipsnių nuostatos kartu ar atskirai (bet jomis neapsiribojant) turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad:
5. a) tiekėjų lygiaverčio vertinimo ir skaidrumo principai nepažeidžiami, kai perkančioji organizacija:

- pirkimo dokumentuose iš anksto nustato bendrąją tiekėjų profesinių pajėgumų sumavimo galimybę, bet ne konkrečią jos įgyvendinimo tvarką;

- vėliau vykstant viešojo pirkimo procedūrai ji patikslina tiekėjų kvalifikacijos vertinimo reikalavimus, juose įtvirtina tam tikrus tiekėjų profesinių pajėgumų sumavimo ribojimus;

- dėl tokio kvalifikacijos reikalavimų turinio patikslinimo ji pratęsia galutinį pasiūlymų pateikimo terminą ir apie šį termino pratęsimą paskelbia Oficialiajame leidinyje?;

1. b)  tiekėjų pajėgumų sumavimo ribojimas neprivalo būti iš anksto aiškiai išviešintas, jei dėl perkančiosios organizacijos veiklos ypatybių ir viešojo pirkimo sutarties specifikos, jis (pajėgumų sumavimo ribojimas) gali būti numanomas bei pateisinamas?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Borta“ v. VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. e3K-3-391-690/2015, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2017 m. balandžio 5 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje. Sprendimas pasiekiamas internete, adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=189626&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=568465

2017 m. birželio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje UAB „Borta“ v. VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, bylos Nr. e3K-3-279-690/2017. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.