Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
lt
En

2016 m.

Informacija atnaujinta 2019-02-18 09:06:12

Dėl ginčui, kuriame sprendžiama dėl tarpusavyje susijusių tiekėjų galimai nesąžiningo konkuravimo, taikytinos teisės, tokių tiekėjų pareigos išviešinti savo ekonominius ryšius, jų nesąžiningo konkuravimo įrodinėjimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-531/16

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 11 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) ir Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyvos Nr. 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva 2004/18) nuostatų aiškinimo byloje pagal ieškovės UAB „VSA Vilnius“ ieškinį atsakovei VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl tame pačiame viešajame pirkime atskirai pasiūlymus pateikusių tarpusavyje susijusių ūkio subjektų dalyvavimo ir jų pasiūlymų vertinimo. Atsakovė VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras vykdė atvirą konkursą „Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo į jų apdorojimo vietas (įrenginius) paslaugos pirkimas“ (toliau – Konkursas), kuriame, be kitų, gauti UAB „Specialus autotransportas“ (toliau – tiekėja A) ir UAB „Specializuotas transportas“ (toliau – tiekėja B) pasiūlymai.

Tiekėja A kartu su pasiūlymu pateikė prieštaringus atitiktį Konkurso reikalavimams patvirtinančius dokumentus, o perkančiajai organizacijai paprašius juos paaiškinti ar patikslinti, jai patvirtino, kad jos pasiūlymas iš dalies neatitinka Konkurso sąlygų. Perkančioji organizacija priėmė sprendimą atmesti tiekėjos A pasiūlymą (ši tokio sprendimo neskundė), o sudariusi pasiūlymų eilę, Konkurso laimėtoja pripažino tiekėją B. Ieškovė UAB „VSA Vilnius“ pateikė pretenziją perkančiajai organizacijai, o vėliau ieškinį teismui dėl netinkamo tiekėjų A ir B pasiūlymų vertinimo, skaidrumo ir lygiateisiškumo principų (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 3 straipsnio 1 dalis) pažeidimo, nurodydama, kad tiekėjos A ir B (UAB „Ecoservice“ patronuojamosios įmonės (ji valdo atitinkamai 100 proc. ir 98,12 proc. šių Konkurso dalyvių akcijų), kurių valdybą sudaro tie patys fiziniai asmenys) laikytinos tarpusavyje susijusiomis įmonėmis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalies prasme, o jų pateikti pasiūlymai – alternatyviais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl tarpusavyje susijusių dalyvių pareigų nurodė, kad nei VPĮ, nei Direktyvoje 2004/18 neįtvirtinta aiškių nuostatų dėl tiekėjų pozityviosios pareigos perkančiosioms organizacijoms išviešinti sąsajas su kitais dalyviais. Šiuo aspektu nėra pasisakęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas). Kasacinio teismo vertinimu, tiekėjų pareiga išviešinti perkančiajai organizacijai savo sąsajas su kitais konkurso dalyviais galėtų kilti tik iš viešųjų pirkimų principų, a fortiori skaidrumo ir lygiateisiškumo (vienodo vertinimo) (VPĮ 3 straipsnio 1 dalis, Direktyvos 2004/18 2 straipsnis), bei iš jų išplaukiančio tiekėjų sąžiningos konkurencijos užtikrinimo tikslo. Dėl to būtina išsiaiškinti, ar iš VPĮ 3 straipsnio ir Direktyvos 2004/18 2 straipsnio nuostatų tiekėjams gali būti kildinamos kokios nors pareigos, inter alia, tarpusavio sąsajų išviešinimo, o dėl šių pareigų pažeidimo jiems kiltų neigiami padariniai.

Byloje nustačius, kad perkančiajai organizacijai buvo žinoma apie tiekėjų A ir B ryšius, tačiau ji nesiėmė jokių papildomų veiksmų aiškintis, ar šios sąsajos egzistavimas nesukliudys šioms dalyvėms sąžiningai varžytis, VPĮ nesant jokių konkretesnių nuostatų šioje srityje, kasaciniam teismui kilo klausimas, ar aplinkybė, kad tam tikrais ryšiais susiję tiekėjai tarpusavyje de jure konkuruoja, per se laikytina tokio pobūdžio objektyvia informacija, kuri, kaip sprendė Teisingumo Teismas 2015 m. kovo 12 d. sprendime eVigilo, C-538/13, pirma, būdama pakankama pasiūlymų vertinimo neteisėtumui konstatuoti, turėtų kelti abejonių dėl pirkimo skaidrumo, ir, antra, suponuotų pareigą perkančiajai organizacijai atlikti tyrimą dėl jos (informacijos) turinio.

Iš nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo praktikos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad, pirma, nesąžiningos konkurencijos faktą teismas iš principo gali nustatyti pagal netiesioginius įrodymus, inter alia, iš įprastinės atitinkamo verslo praktikos išsiskiriančias aplinkybes, tačiau šie įrodymai turėtų būti objektyvūs ir nuoseklūs tam, jog pagal juos, antra, galima būtų padaryti dalyvavimo atliekant suderintus veiksmus prezumpcijos išvadą, kurią, trečia, ginčyti ir įrodinėti priešingai privalėtų neteisėtais veiksmais įtariami subjektai. Atsižvelgiant į tai svarbu įvertinti, ar byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad tiekėjos A ir B žinojo ar numanė apie viena kitos elgesį, dalyvavimo tikslus Konkurse ir taip tarpusavyje sudarė draudžiamą susitarimą ar kitaip derino veiksmus. Byloje taip pat keliamas klausimas, kokie įrodymai laikytini teiktinais ir priimtinais kaip patvirtinantys, kad veiksmų suderinimu įtariamos įmonės Konkurse iš tiesų veikė savarankiškai, nesusitarusios.

Teisingumo Teismas formuoja nuoseklią praktiką ir Europos Komisija laikosi pozicijos, kad bendrovės, kurios yra tos pačios įmonės dalis, kaip apibrėžta SESV 101 straipsnio 1 dalyje, nelaikomos konkurentėmis; tam, kad būtų galima konstatuoti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimą, būtina nustatyti, kad susitarimas sudarytas tarp dviejų atskirų (savarankiškų) ūkio subjektų. Šioje byloje tiekėjos A ir B yra susijusios per tą pačią patronuojančiąją įmonę (kartu su patronuojančiąja bendrove sudaro vieną ekonominį vienetą). Kai tarpusavyje susijusios bendrovės atskirai kaip konkurentės dalyvauja viešojo pirkimo konkurse, manytina, kad jos de jure (priklausomai nuo nacionalinio reguliavimo, pvz., buvusių sąžiningumo deklaracijų) ir de facto atsisako naudos iš savo sąsajų, save laiko viena nuo kitos nepriklausomomis (konkurentėmis) ir taip perkančiajai organizacijai ir kitiems dalyviams deklaruoja, kad nesąžiningai nesinaudos ekonominiais tarpusavio ryšiais, todėl tiekėjų A ir B veiksmai ir kitos byloje nustatytos svarbios aplinkybės galimai gali būti vertinami pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio nuostatas.

Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir pateikė šiuos klausimus.

1.Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 45 ir 56 straipsnių nuostatose įtvirtintos asmenų ir paslaugų judėjimo laisvės, Direktyvos 2004/18 2 straipsnyje nustatyti tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai bei iš jų išplaukiantis laisvos ir sąžiningos ūkio subjektų konkurencijos principas (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad

jei tarpusavyje susiję tiekėjai, kurių ekonominiai, vadybos, finansiniai ar kiti ryšiai objektyviai gali kelti abejonių dėl nepriklausomumo ir konfidencialios informacijos apsaugos ir (ar) gali sudaryti prielaidas (potencialią galimybę) dėl to turėti pranašumo prieš kitus tiekėjus, tame pačiame viešojo pirkimo konkurse nusprendę pateikti atskirus (savarankiškus) pasiūlymus, dėl to bet kokiu atveju, nepriklausomai nuo to, nacionaliniame viešųjų pirkimų teisiniame reguliavime tokia pareiga konkrečiai jiems įtvirtinta ar ne, privalo perkančiajai organizacijai, net jei ji atskirai to jų nesiteirauja, šiuos savo ryšius išviešinti?

2.  Jei atsakymas į pirmąjį klausimą:

a) būtų teigiamas (t. y. tiekėjai bet kokiu atveju perkančiajai organizacijai privalo išviešinti savo ryšius), ar tuomet tokios pareigos nevykdymo ar netinkamo vykdymo aplinkybė pakankama perkančiajai organizacijai pripažinti, o peržiūros institucijai (teismui) spręsti, kad tame pačiame viešojo pirkimo konkurse atskirus pasiūlymus pateikę tarpusavyje susiję tiekėjai dalyvauja realiai nekonkuruodami (fiktyviai)?

b) būtų neigiamas (t. y. tiekėjai jokios papildomos – teisės aktuose ar pirkimo sąlygose neįtvirtintos – savo ryšių išviešinimo pareigos neturi), ar tuomet perkančiajai organizacijai tenka tokių tarpusavyje susijusių ūkio subjektų dalyvavimo ir iš to kylančių padarinių rizika, jei ji pati viešojo pirkimo dokumentuose tokios dalyvių pareigos nenurodo?

3. Nepriklausomai nuo atsakymo į pirmąjį klausimą ir atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą eVigilo, ar pirmajame klausime nurodytos teisės normos ir direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalies trečioji pastraipa bei šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punktas (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad:

a) jei viešojo pirkimo procedūrų metu perkančiajai organizacijai bet kokiu būdu paaiškėja reikšmingi kelių konkurso dalyvių tarpusavio ryšiai (sąsaja), ji, nepriklausomai nuo savo šio fakto ir (ar) kitų aplinkybių (pvz., tiekėjų pasiūlymų formos ir turinio nepanašumas, tiekėjo viešas pasižadėjimas sąžiningai konkuruoti su kitais dalyviais ir pan.) vertinimo, privalo atskirai kreiptis į susijusius konkurso dalyvius ir jų prašyti paaiškinti, ar ir kaip asmeninė jų padėtis suderinama su laisva ir sąžininga tiekėjų konkurencija?

b) perkančiajai organizacijai tokią pareigą turint, bet nevykdant, teismui tai yra pakankamas pagrindas jos veiksmus, neužtikrinusius procedūrų skaidrumo ir objektyvumo, pripažinti neteisėtais, iš ieškovo nereikalaujant ar savo iniciatyva nesprendžiant dėl galimos tarpusavyje susijusių asmenų asmeninės padėties įtakos konkurso rezultatams?

4. Ar trečiajame klausime nurodytos teisės normos ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant), atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Evigilo, Eturas ir VM Remonts, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad:

a) tiekėjai (ieškovei), sužinojusiai apie vienos iš susijusių viešojo pirkimo konkurso dalyvių (tiekėjos A) mažiausios kainos pasiūlymo atmetimą ir kitos (tiekėjos B) pripažinimą pirkimo laimėtoja, taip pat atsižvelgiant į kitas su šiomis tiekėjomis ir jų dalyvavimu pirkime susijusias aplinkybes (tiekėjų A ir B valdybų narių sutaptį, tą pačią patronuojančią bendrovę, kuri konkurse nedalyvavo, aplinkybę, kad tiekėjos A ir B perkančiajai organizacijai neišviešino savo sąsajų ir atskirai dėl jų neteikė papildomų paaiškinimų, inter alia, nes jų nebuvo teiraujamasi, kad tiekėja A pasiūlyme pateikė prieštaringus duomenis apie siūlomų transporto priemonių (šiukšliavežių) atitiktį Konkurso sąlygai EURO V, kad ši tiekėja, pateikusi mažiausios kainos pasiūlymą, kuris dėl nustatytų trūkumų buvo atmestas, pirma, tokio perkančiosios organizacijos sprendimo neskundė ir, antra, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame, inter alia, įrodinėjo savo pasiūlymo atmetimo teisėtumą; ir kt.) ir kai dėl visų šių aplinkybių perkančioji organizacija nesiėmė jokių veiksmų, tik ši informacija pakankama pagrįsti peržiūros institucijai reiškiamą reikalavimą pripažinti neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus, neužtikrinusius procedūrų skaidrumo ir objektyvumo, papildomai iš ieškovės nereikalaujant konkrečiai įrodyti tiekėjų A ir B nesąžiningo elgesio?

b) tiekėjos A ir B perkančiajai organizacijai neįrodo, kad realiai ir sąžiningai varžėsi viešojo pirkimo konkurse tik todėl, kad tiekėja B savanoriškai pateikė sąžiningo dalyvavimo deklaraciją, pas šią tiekėją įdiegti dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose kokybės vadybos standartai, be to, šių dalyvių pasiūlymų forma ir turinys nėra identiški?

5. Ar tame pačiame konkurse, kurio vertė siekia tarptautinio pirkimo vertę ir kurį paskelbusios perkančiosios organizacijos buveinės ir paslaugų teikimo vieta nėra labai nutolusi nuo kitos valstybės narės (Latvijos Respublikos), atskirai dalyvaujančių tarpusavyje susijusių ūkio subjektų (jas abi patronuoja ta pati bendrovė) veiksmai, inter alia, atsižvelgiant į vieno iš šių subjektų savanorišką sąžiningo konkuravimo deklaracijos pateikimą, iš principo gali būti vertinami pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio nuostatas ir jas aiškinančią Teisingumo Teismo jurisprudenciją?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „VSA Vilnius“ v. VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras, kuria nuspręsta kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. e3K-3-439-469/2016, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2018 m. gegužės 17 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Sprendimas pasiekiamas internete, adresu http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=202044&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=497571

2018 m. birželio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje UAB „VSA Vilnius“ v. VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras, bylos Nr. e3K-3-317-469/2018. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.


Dėl draudimo apsaugos taikymo BAB banko „Snoras“ obligacijas siekusiems įsigyti asmenims

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-109/16

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 12 d. kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Indėlių direktyva) ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva) nuostatų aiškinimo byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei valstybės įmonei ,,Indėlių ir investicijų draudimas“, trečiasis asmuo byloje – BAB bankas „Snoras“ (toliau – ir Bankas).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl galimybės pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ) taikyti draudimo apsaugą lėšoms, kurias ieškovas pagal 2011 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. lapkričio 11 d. Obligacijų pasirašymo sutartis įmokėjo į savo asmeninę banko sąskaitą, buvusią BAB bankas „Snoras“, siekdamas įsigyti Banko išleidžiamų obligacijų. Ieškovas Obligacijų pasirašymo sutartyse taip pat suteikė teisę Bankui nurašyti šias lėšas be atskiro ieškovo sutikimo ir apmokėti įsigyjamas obligacijas. Bankas minėtas lėšas nuo ieškovo asmeninės banko sąskaitos nurašė į Banko vardu atidarytą surenkamąją sąskaitą obligacijoms apmokėti, buvusią tame pačiame Banke. Obligacijų emisija turėjo įsigalioti 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos bankas atšaukė BAB banko „Snoras“ banko licenciją. Ieškovas teigia, kad susiklosčius tokiai situacijai, jo į asmeninę banko sąskaitą įmokėtos lėšos turėtų būti laikomos indėliu ir jam turėtų būti išmokėtas draudimas pagal indėlių garantijų sistemą. Atsakovės teigimu, tokios lėšos turėtų būti laikomos apdraustomis pagal investuotojų kompensavimo sistemą, tačiau nėra įvykdytos sąlygos draudimo išmokai gauti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl IĮIDĮ ir juo įgyvendintų Indėlių ir Investuotojų direktyvų nuostatų aiškinimo bei taikymo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tais atvejais kai kaip investicinė įmonė veikia kredito įstaiga gali būti sudėtinga nustatyti, pagal kurią iš apsaugos sistemų turėtų būti tenkinamas asmens reikalavimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vienareikšmiškai negali būti nustatytas ir Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo pasirinkimas tokias lėšas kaip ieškovo nagrinėjamoje byloje priskirti prie kurios nors vienos iš apsaugos sistemų. Kadangi konkrečios apsaugos sistemos taikymas turi tiesioginės įtakos ieškovo ir kitų asmenų, esančių iš esmės tapačioje situacijoje kitose bylose, teisių apsaugai, šios apsaugos apimčiai ir tinkamam teisių įgyvendinimui, teisėjų kolegijai kilo klausimas dėl galimybės tiesiogiai taikyti Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkte įtvirtintą indėlio sąvoką ir Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą investuotojo sąvoką. Teisėjų kolegija taip pat siekia išsiaiškinti, ar pagrindinis kriterijus lemiantis, pagal kurią iš sistemų turėtų būti laikomos apdraustomis tokios lėšos yra šių lėšų įmokėjimo į asmeninę banko sąskaitą tikslas.

Teisėjų kolegija papildomai pažymėjo, kad priklausomai nuo to, kuri iš direktyvų taikytina šiuo atveju, reikalingi papildomi kai kurių šių direktyvų nuostatų ir jų taikymo principų išaiškinimai. Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies nuostatos tekstas lietuvių bei anglų ir prancūzų kalbomis skiriasi, todėl galimai Investuotojų direktyvoje yra nustatytas platesnis lėšų, kurių negrąžinant yra kompensuojama pagal investuotojų apsaugos sistemą ratas, apimantis ne tik lėšas, priklausančias investuotojams ir laikomas jų vardu ryšium su investicine veikla, tačiau ir lėšas, kurias investicinė įmonė yra skolinga investuotojui. Taip pat siekiama išsiaiškinti, ar minėta Investuotojų direktyvos nuostata asmenys gali tiesiogiai grįsti savo reikalavimus. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nustačius, jog ieškovo lėšos pagrindinėje byloje turėtų būti draudžiamos pagal indėlių garantijų sistemą, iš Indėlių direktyvos nuostatų negalima tiksliai nustatyti, ar indėliu gali būti laikomos lėšos, esančios ne kredito įstaigoje atidarytoje asmens banko sąskaitoje, o nurašytos iš asmens banko sąskaitos ir pervestos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, esančią toje pačioje kredito įstaigoje. Kaip tokiu atveju turėtų būti apskaičiuojama ir išmokama draudimo išmoka.

Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir pateikė šiuos klausimus:

1.  Ar tais atvejais, kai kaip investicinė įmonė veikia kredito įstaiga, kuriai lėšos yra perduotos siekiant įsigyti pačios kredito įstaigos išleidžiamų skolos vertybinių popierių, tačiau minėtų vertybinių popierių emisija neįsigalioja ir vertybiniai popieriai neperduodami lėšas įmokėjusio asmens nuosavybėn, o lėšos jau yra nurašytos iš asmens banko sąskaitos ir pervestos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą ir yra negrąžinamos, be to, nacionalinio įstatymų leidėjo valia dėl konkrečios apsaugos sistemos taikymo tokiu atveju nėra aiški, siekiant nustatyti tokios lėšoms taikytiną apsaugą, gali būti tiesiogiai taikomas Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punktas ir Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 4 dalis ir lėšų paskirtis yra pagrindinis kriterijus siekiant nustatyti taikytiną apsaugos sistemą? Ar šios direktyvų nuostatos pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais taip, kad privatūs asmenys, remdamiesi šia nuostata, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką?

2.  Ar Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis, nustatanti, dėl kokių reikalavimų turi būti mokama kompensacija pagal investuotojų kompensavimo sistemą, turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad ji apima ir reikalavimus grąžinti lėšas, kurias investicinė įmonė yra skolinga investuotojams ir kurios nėra laikomos investuotojų vardu?

3.  Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas, ar Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies nuostata, nurodanti, dėl kokių reikalavimų turi būti mokama kompensacija, pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais taip, kad privatūs asmenys, remdamiesi šia nuostata, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką?

4.  Ar Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkto nuostata turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad asmens indėliu pagal šią direktyvą gali būti laikomos asmens sutikimu iš jo asmeninės sąskaitos nurašytos lėšos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, esančią toje pačioje kredito įstaigoje ir skirtą būsimų šios įstaigos skolos vertybinių popierių emisijai apmokėti?

5.  Ar Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatos kartu turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad indėlių draudimas iki 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos sumos turi būti išmokamas kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nurodyti sprendimai?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. R. v. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, bylos Nr. 3K-3-8-701/2016, kuria nuspręsta kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2018 m. kovo 22 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Sprendimas pasiekiamas internete, adresu http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=200548&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=617109

2018 m. liepos 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje A. R. v. VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“, bylos Nr. 3K-3-214-701/2018. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.