2017 m.

Dėl perkančiosios organizacijos diskrecijos nustatyti detalius prekių (analizatorių, reagentų ir kitų priemonių) reikalavimus įgyvendinant poreikį gauti paslaugą (tyrimus)

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-413/17

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 30 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyvos Nr. 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva 2004/18) nuostatų aiškinimo byloje pagal ieškovės UAB „Roche Lietuva“ (toliau – ieškovė) ieškinį atsakovei VšĮ Kauno Dainavos poliklinikai (toliau – atsakovė, perkančioji organizacija) dėl viešojo pirkimo sąlygų pripažinimo neteisėtomis ir jo nutraukimo.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl perkančiosios organizacijos teisės nustatyti pirkimo objekto reikalavimus. Atsakovė vykdė atvirą konkursą „Asmens sveikatos priežiūros laboratorinės diagnostikos prietaisų nuomos, jų veikimą užtikrinančių paslaugų ir medžiagų pirkimas“ (toliau – Konkursas). Ieškovė ginčijo atsakovės nustatytas Konkurso sąlygas ir teikė dviejų tipų argumentus: a) perkančiosios organizacijos iškelti reikalavimai užslėptai nukreipti konkrečiam analizatoriaus gamintojui, t. y. tam tikras sąlygas gali atitikti tik vieno gamintojo prekės; b) atskirai vertinami atitinkami reikalavimai yra pertekliniai, nepagrįstai ribojantys tiekėjų konkurenciją.

Kasaciniam teismui kilo abejonė dėl Konkurso techninės specifikacijos reikalavimų, nustatytų diagnostikos įrangai ir priemonėms, ypatingo detalumo, kaip tokio, teisėtumo. Kasacinio teismo vertinimu, pagrindinis atsakovės suinteresuotumas iš esmės ne dėl atskirų medicinos diagnostikos įrangos ir priemonių techninių charakteristikų ar pajėgumų, bet dėl jomis atliktinų tyrimų kokybės, t. y. atsakovės interesą tinkamai vykdyti savo funkcijas užtikrina ne pačios prekės, o jas naudojant teikiamos paslaugos – tyrimai; perkamos prekės yra tik priemonė, reikalinga tyrimams atlikti. Tai savaime nereiškia, kad perkančioji organizacija jokiu būdu negali kelti prekių reikalavimų (juolab kad pirkimo objektas – prekės), tačiau kyla klausimas, kokios jos diskrecijos ribos nustatyti specifines sąlygas prekėms, kurios įsigyjamos ne savarankišku tikslu jomis disponuoti, bet jomis pasinaudoti tyrimams atlikti.

Nagrinėjamos bylos atveju atsakovė iškėlė detalius prekių, kurios iš esmės yra tik priemonė užsibrėžtam rezultatui pasiekti, reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo Konkurso sąlygomis iš esmės yra sukuriama situacija, kai atsakovė iš keliolikos galimų techninių sprendimų (pavyzdžiui, bus naudojami vienkartiniai ar daugkartiniai antgaliai) kaip, jos vertinimu, geresnį ir vienintelį išsirenka tam tikrą variantą, suteikdama jam pirmenybę prieš kitus, nors iš tiesų Konkurso sąlygose ar teismo procese nagrinėjant ginčą ji aiškiai nenurodė tam tikro ginčijamo reikalavimo ir tyrimų kokybinio rezultato tiesioginės koreliacijos, t. y. kad be atitinkamo reikalavimo nukentės (sumažės) tyrimo kokybė.

Kolegija įvertino aplinkybę, kad ginčo prekių rinkoje egzistuoja tampri analizatorių ir reagentų savybių ir jų techninio naudojimo sąlygų sąsaja – uždara sistema, nes iš esmės (paprastai) atitinkamo gamintojo analizatoriams tinka tik to paties gamintojo reagentai, todėl kuo detalesnius analizatorių ir reagentų reikalavimus nustatys atsakovė (kaip ir bet kuri kita asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti perkančioji organizacija), tuo mažiau prekių gamintojų ir tiekėjų šiuos reikalavimus galės atitikti.

Taip pat kasaciniam teismui kilo abejonių, ar detalūs diagnostikos įrangos ir (ar) priemonių reikalavimai kvalifikuotini kaip funkciniai reikalavimais VPĮ 25 straipsnio ir Direktyvos 2004/18 23 straipsnio nuostatų prasme. Iš tiesų iki galo nėra aišku, kaip plačiai reikėtų aiškinti funkcinio reikalavimo kategoriją nagrinėjamos bylos kontekste: ar funkcinis reikalavimas reiškia sąlygą, kad, pavyzdžiui, nuomojamas analizatorius gebėtų atlikti cholesterolio tyrimą tam tikru tikslumu, ar daugiau tai, kad tokį tyrimą atliktų naudojant tam tikras technines savybes (sprendimus): bangų ilgiai, antgalių tipai, reagentų skaičius rinkinyje ir pan.

Teisėjų kolegija laikėsi pozicijos, kad tokiu atveju kaip nagrinėjamoje byloje, kai įsigyjamos prekės ar teisės į jas tik tam, kad jomis būtų pasinaudota gaunant, sukuriant tam tikrą naują, savarankišką objektą (vertybę), perkančiųjų organizacijų diskrecija turėtų būti laikoma platesne atliekamų tyrimų, o ne perkamų priemonių ir nuomojamos įrangos atžvilgiu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi, 356 straipsnio 5 dalimi, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir pateikė klausimą:

Ar Direktyvos 20041/18 2, 23 straipsnių ir VI priedo nuostatos (kartu ar atskirai, bet jomis neapsiribojant) turi būti aiškinamos ir suprantamos taip, kad kai perkančioji organizacija – asmens sveikatos priežiūros įstaiga – viešojo pirkimo konkurso būdu siekia įsigyti prekes (medicinos diagnostikos įrangą ir priemones) ar tam tikras teises į jas tam, kad pati galėtų atlikti tyrimus, jos diskrecija apima teisę nustatyti tik tokias techninės specifikacijos sąlygas prekėms, kuriomis (sąlygomis) ne izoliuotai apibūdinamos atskiros įrangos ir (ar) priemonių veikimo (techninės) ir naudojimo (funkcinės) savybės, bet apibrėžiami atliktinų tyrimų kokybiniai parametrai ir tyrimų laboratorijos darbo veiksmingumas, kurių turinys turi būti atskirai aprašytas to paties viešojo pirkimo nuostatose?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Roche Lietuva“ v. VšĮ Kauno Dainavos poliklinika, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. e3K-3-266-378/2017, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2018 m. spalio 25 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Sprendimas pasiekiamas internete, adresu http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=207009&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=321021

2019 m. sausio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje UAB „Roche Lietuva“ v. VšĮ Kauno Dainavos poliklinika, bylos Nr. e3K-3-32-378/2019. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.

Dėl finansinio užtikrinimo susitarimus reglamentuojančių nuostatų

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-107/17

2017 m. vasario 24 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą dėl ieškovės BAB „Ūkio bankas“ reikalavimo atsakovei UAB aviacijos kompanijai „Aviabaltika“ priteisti skolą dėl ieškovės įvykdytų įsipareigojimų pagal atsakovės kontrahentams suteiktas garantijas, nutarė kreiptis į ES Teisingumo Teismą ir prašyti priimti prejudicinį sprendimą. Bylos šalių nesutarimo objektas – Garantijų išdavimo sutartyse esančio finansinio užtikrinimo susitarimo neperduodant nuosavybės teisės vykdymas ir vykdymo sąlygos vykstant BAB „Ūkio bankas“ bankroto procedūrai.

Garantijų išdavimo sutartimis šalys susitarė, kad UAB „Aviabaltika“ savo įsipareigojimus užtikrins įkeisdama BAB „Ūkio bankas“ garantijos padengimo sąskaitoje esančias lėšas ir reikalavimo teisę į jas. Šis įkeitimas atliktas pagal Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo, kuriuo įgyvendinamos 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito (toliau – Direktyva 2002/47), nuostatas. Garantijų išdavimo sutarčių pagrindu BAB „Ūkio bankas“ sudarė priešpriešinių garantijų sutartis su „Commerzbank AG“, pagal kurias „Commerzbank AG“ suteikė garantijas „State Bank of India“, o pastarasis – galutiniams garantijos gavėjams UAB „Aviabaltika“ kontrahentams. BAB „Ūkio bankas“ įkeitė „Commerzbank AG“ išduotų garantijų dydžio lėšas. UAB „Aviabaltika“ neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų savo kontrahentams, buvo įvykdytos garantijos ir nurašytos BAB „Ūkio bankas“ lėšos deponuotos „Commerzbank AG“ priešpriešinei garantijai užtikrinti. BAB „Ūkio bankas“ dalį „Commerzbank AG“ nurašytų lėšų įsiskaitė iš kitos UAB „Aviabaltika“ sąskaitos, o šioje byloje reikalauja atlyginti likusią sumos dalį, delspinigius ir procesines palūkanas. UAB „Aviabaltika“ laikosi pozicijos, kad garantija buvo užtikrinta garantijos padengimo sąskaitoje buvusiomis lėšomis, todėl BAB „Ūkio bankas“ savo reikalavimą turėtų tenkinti įsiskaitydamas šias lėšas. BAB „Ūkio bankas“ teigia, kad prasidėjus banko bankroto procedūrai bankroto normomis nustatytas draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, be to, garantijos padengimo sąskaitoje buvusios lėšos pateko į bankrutuojančio banko turtą, todėl ieškovė neturi galimybės atlikti įskaitymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, kad kasacinis teismas kol kas nėra nagrinėjęs bylų, susijusių su finansinio užtikrinimo susitarimo vykdymu esant pradėtoms įkaito gavėjo bankroto procedūroms, o siekiant tinkamai išnagrinėti šią bylą, aktualus Direktyvos 2002/47 4 ir 8 straipsnių nuostatų, kurios perkeltos į nacionalinį reguliavimą, išaiškinimas. Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta galimybė įkaito gavėjui realizuoti finansinį įkaitą įvykus priverstinio vykdymo įvykiui, o 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad finansinio užtikrinimo susitarimas gali būti vykdomas nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą, svarbu išsiaiškinti, pirma, ar Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalis turėtų būti suprantama ir aiškinama kaip suteikianti teisę įkaito gavėjui savo reikalavimą patenkinti iš finansinio įkaito nepaisant pradėtų įkaito gavėjo likvidavimo procedūrų, ir antra, ar Direktyva 2002/47 yra nustatomos ne tik įkaito gavėjo, bet ir tam tikros įkaito davėjo teisės, t. y. teisė reikalauti, kad, priverstinio vykdymo įvykiui įvykus po įkaito gavėjo likvidavimo procedūrų pradžios, įkaito gavėjas savo reikalavimą pirmiausia tenkintų iš finansinio įkaito.

Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir pateikė šiuos klausimus:

1. Ar Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji įpareigoja valstybes nares nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kurio pagrindu finansinis įkaitas nepatenka į įkaito gavėjo (bankrutuojančio banko) bankroto turto masę? Kitaip tariant, ar valstybės narės įpareigotos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad įkaito gavėjas (bankas) galėtų de facto patenkinti savo reikalavimą, užtikrintą finansiniu įkaitu (banko sąskaitoje esančiomis lėšomis ir reikalavimo teise į jas), nepaisant to, kad priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jau pradėjus įkaito gavėjo (banko) likvidavimo procedūrą?

2. Ar Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 ir 5 dalys sistemiškai turi būti aiškinamos kaip suteikiančios įkaito davėjui teisę reikalauti, kad įkaito gavėjas (bankas) savo reikalavimą, užtikrintą finansiniu įkaitu (banko sąskaitoje esančiomis lėšomis ir reikalavimo teisėmis į jas), pirmiausiai tenkintų iš finansinio įkaito, ir nustatančios atitinkamą finansinio įkaito gavėjo pareigą tokį reikalavimą vykdyti nepaisant pradėtos jo likvidavimo procedūros?

3. Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra neigiamas, o įkaito davėjas patenkina įkaito gavėjo finansiniu įkaitu užtikrintą reikalavimą iš kito savo turto, ar Direktyvos 2002/47 nuostatos, ypač 4 ir 8 straipsniai, turi būti aiškinami taip, kad įkaito davėjui taip pat turėtų būti taikoma vienodo požiūrio į įkaito gavėjo (banko) kreditorius bankroto procese išimtis ir suteikiamas prioritetas prieš kitus kreditorius bankroto procese atgauti finansinį įkaitą?

Civilinės bylos nagrinėjimas sustabdytas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje BAB Ūkio bankas v. UAB aviacijos kompanija „Aviabaltika“, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. e3K-3-35-313/2017, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2018 m. liepos 25 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Sprendimas pasiekiamas internete, adresu http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=204399&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=576932

2018 m. lapkričio 7 d Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje BAB Ūkio bankas v. UAB aviacijos kompanija „Aviabaltika“, bylos Nr. e3K-3-396-313/2018. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.