Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
lt
En

2018 m.

Dėl valstybių narių diskrecijos papildomai reguliuoti perkančiųjų organizacijų teisę su savo kontroliuojamais subjektais sudaryti vidaus sandorius, dėl tokios galimos diskrecijos turinio ir ribų bei vidaus sandorių įtakos kitų ūkio subjektų teisėms

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-285/18

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) dėl ES viešųjų pirkimų direktyvų – Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyvos Nr. 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva 2004/18) ir Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama direktyva 2004/18/EB (toliau – Direktyva 2014/24), nuostatų aiškinimo byloje pagal ieškovės UAB „Irgita“ (toliau – ieškovė) ieškinį atsakovėms Kauno miesto savivaldybei, Kauno miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Kauno švara“ dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo ir Kauno miesto savivaldybės administracijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ sutarties pripažinimo negaliojančia.

Byloje nustatyta, kad 2016 m. Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir perkančioji organizacija) kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą (toliau – VPT) prašydama šios sutikimo sudaryti vidaus sandorį dėl vejų šienavimo paslaugų. Prašyme nurodyta, kad UAB „Kauno švara“, su kuria ketinama sudaryti vidaus sandorį, yra atskirą juridinio asmens statusą turinti perkančiosios organizacijos įmonė, kuri jos kontroliuojama kaip padalinys, Kauno miesto savivaldybė yra vienintelė šios įmonės savininkė, UAB „Kauno švara“ 2015 m. 90,07 proc. pajamų gavo iš veiklos, atliekamos savivaldybės naudai.

VPT priėmė sprendimą leisti perkančiajai organizacijai sudaryti vidaus sandorį. VPT, be kita ko, nurodė, kad perkančioji organizacija, siekdama racionaliai panaudoti finansinius išteklius ir užtikrinti tiekėjų konkurenciją, prieš sudarydama vidaus sandorį, turėtų įvertinti paslaugų pirkimo pagal Viešųjų pirkimų įstatymą galimybę; bet kokiu atveju perkančiosios organizacijos sprendimas turėtų atitikti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, jiems draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Perkančiajai organizacijai sudarius vidaus sandorį su UAB „Kauno švara“, šį ginčydama į teismą kreipėsi ieškovė UAB „Irgita“.

Kasaciniam teismui aiškinantis Konkurencijos ir Viešųjų pirkimų įstatymų nuostatų santykį, kilo klausimų dėl vidaus sandorių instituto reikšmės Europos Sąjungos teisės taikymo kontekste. Atsižvelgiant į tai, taip pat kilo klausimas, ar vidaus sandorio sąvoka priklauso Europos Sąjungos reguliavimo sričiai ir jai turėtų būti pripažįstamas tokio lygio autonomiškumas visoje Europos Sąjungoje, kad ji nepriklausytų nuo nacionalinio reguliavimo ir jį aiškinančios teismų praktikos, todėl atitinkamai ji turėtų būti vienodai suprantama ir aiškinama visose valstybėse narėse, neatsižvelgiant į specifines tokių sandorių sudarymo sąlygas, įskaitant ribojimus, susijusius su teikiamų paslaugų kokybe, prieinamumu ir kt.

Teisėjų kolegija, be kita ko, kėlė klausimą, kad jei valstybėms narėms vis dėlto paliekama tam tikra diskrecija riboti vidaus sandorių sudarymo galimybę, ar atitinkamam ribojimui turėtų būti taikomi kokie nors kriterijai, juo labiau aiškumo, nuspėjamumo, teisėtų lūkesčių užtikrinimo reikalavimai. „<...> jei tokie ar panašūs reikalavimai būtų reikšmingi, tai galėtų suponuoti pozityvią valstybių narių pareigą, esant poreikiui, aiškiai teisės aktuose įtvirtinti pasirinktus ribojimus, kurie negalėtų kilti vien tik iš abstrakčių sąvokų aiškinimo teismų praktikoje“, – konstatavo teisėjų kolegija. Dėl to nutartyje Teisingumo Teismo klausiama, ar iš teismų praktikos gali išplaukti vidaus sandorių sudarymo ribojimai.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, jos vertinimu, jei yra įmanomas griežtesnis vidaus sandorių reguliavimas, nei jis įtvirtintas Direktyvoje 2014/24, bet kokie papildomi ribojimai turėtų išplaukti iš pozityviosios teisės normų, o ne iš teismų praktikos. Pagal šiuo metu galiojantį, bet ginčui neaktualų teisinį reguliavimą, yra įtvirtinti ribojimai sudaryti vidaus sandorius materialiosios teisės (viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo) ir subjektų atžvilgiu (draudimas nustatytas valstybės įmonėms). Be kita ko, teisėjų kolegija nurodė, kad net jei ir būtų priešingai, t. y. vidaus sandorių sudarymo ribojimai galėtų išplaukti iš nacionalinių teismų praktikos, kasacinis teismas abejoja jų pagrindimu.

Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš Teisingumo Teismo praktikos neišplaukia papildomų ribojimų sudaryti vidaus sandorį, jei jis pats atitinka Teckal kriterijus. (Žr. ESTT 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Nr. C-107/98, kuriame buvo nustatyti du kriterijai, kuriems esant galima išimties tvarka netaikyti ES viešųjų pirkimų taisyklių santykiams tarp perkančiosios organizacijos ir kito juridinio asmens, ir suformuluotos dvi privalomos sąlygos, taikomos atliekant vidaus pirkimų teisinį kvalifikavimą. Pirma, perkančioji organizacija turi kontroliuoti kitą sandorio šalį analogiškai kaip savo struktūrinius padalinius ar tarnybas, antra, kita sandorio šalis esminę savo veiklos dalį vykdo perkančiosios organizacijos naudai.)

Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijai aktualu išsiaiškinti, ar ginčui aktualios Europos Sąjungos teisės nuostatos dėl vidaus sandorių, atsižvelgiant į jas aiškinančią Teisingumo Teismo praktiką, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad vidaus sandoris, atitinkantis pirmiau nurodytus Teckal kriterijus, savaime teisėtas, t. y. juo nepažeidžiama kitų ūkio subjektų teisė į sąžiningą konkurenciją, šie nėra diskriminuojami, o vidaus sandorį sudariusiam kontroliuojamam subjektui nėra teikiamos privilegijos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi, 356 straipsnio 5 dalimi, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir pateikė šiuos klausimus:

  1. Ar pagal nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias aplinkybes, kai ginčo in house sandorio sudarymo, inter alia, administracinės, procedūros pradėtos dar galiojant Direktyvai 2004/18, tačiau pati sutartis sudaryta 2016 m. gegužės 19 d. pirmiau nurodytai direktyvai nebegaliojant, toks sandoris patenka į Direktyvos 2014/18 ar Direktyvos 2014/24 taikymo sritį?
  2. Darant prielaidą, kad ginčo in house sandoris patenka į Direktyvos 2004/18 taikymo sritį:
  3. a) ar šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a papunktis (bet šia nuostata neapsiribojant), atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Teckal (C-107/98), Jean Auroux ir kt. (C-220/05) ir ANAV (C-410/04) bei kitus, turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad in house sandorio sąvoka priklauso Europos Sąjungos teisės reguliavimo sričiai, o šios sąvokos turiniui ir taikymui nedaro įtakos nacionalinė valstybių narių teisė, inter alia, tokių sandorių sudarymo ribojimai, pavyzdžiui, sąlyga, jog viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo?
  4. b) jei atsakymas į prieš tai užduotą klausimą būtų neigiamas, t. y. in house sandorio sąvoka iš dalies ar visiškai patenka į valstybių narių teisės reguliavimo sritį, ar pirmiau nurodyta Direktyvos 2004/18 nuostata turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti in house sandorių sudarymo ribojimus ar papildomas sąlygas (lyginant su Europos Sąjungos teise ir ją aiškinančia Teisingumo Teismo praktika), tačiau ją gali įgyvendinti tik konkrečiomis ir aiškiomis pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normomis?
  5. Darant prielaidą, kad ginčo in house sandoris patenka į Direktyvos 2014/24 taikymo sritį:
  6. a) ar šios direktyvos 1 straipsnio 4 dalies, 12 straipsnio bei Chartijos 36 straipsnio nuostatos kartu ar atskirai (bet jomis neapsiribojant), atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Teckal (C-107/98), Jean Auroux ir kt. (C-220/05) ir ANAV (C-410/04) bei kitus, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad in house sandorio sąvoka priklauso Europos Sąjungos teisės reguliavimo sričiai, o šios sąvokos turiniui ir taikymui nedaro įtakos nacionalinė valstybių narių teisė, inter alia, tokių sandorių sudarymo ribojimai, pavyzdžiui, sąlyga, jog viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo?
  7. b) jei atsakymas į prieš tai užduotą klausimą būtų neigiamas, t. y. in house sandorio sąvoka iš dalies ar visiškai patenka į valstybių narių teisės reguliavimo sritį, ar Direktyvos 2014/24 12 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti in house sandorių sudarymo ribojimus ar papildomas sąlygas (lyginant su Europos Sąjungos teise ir ją aiškinančia Teisingumo Teismo praktika), tačiau ją gali įgyvendinti tik konkrečiomis ir aiškiomis pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normomis?
  8. Nepriklausomai nuo to, į kokios direktyvos taikymo sritį patektų ginčo vidaus sandoris, ar viešųjų pirkimų tiekėjų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo bei skaidrumo principai (Direktyvos 2004/18 2 straipsnis, Direktyvos 2014/24 18 straipsnis), bendrasis draudimas diskriminuoti dėl pilietybės (ESS 18 straipsnis), įsisteigimo laisvė (ESS 49 straipsnis) bei laisvė teikti paslaugas (ESS 56 straipsnis), galimybė įmonėms suteikti išimtines teises (SESV 106 straipsnis), Teisingumo Teismo praktika (sprendimai Teckal, ANAV, Sea, Undis Servizi ir kiti) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad in house sandoris, kurį sudaro perkančioji organizacija ir nuo jos teisiškai atskirtas subjektas, o perkančioji organizacija šį subjektą kontroliuoja analogiškai kaip savo tarnybas ir šio subjekto pagrindinę veiklos dalį sudaro veikla, vykdoma perkančiosios organizacijos naudai, per se teisėtas, inter alia, nepažeidžia kitų ūkio subjektų teisės į sąžiningą konkurenciją, šie nėra diskriminuojami, o vidaus sandorį sudariusiam kontroliuojamam subjektui nėra teikiamos privilegijos?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Irgita“ v. Kauno miesto savivaldybė, Kauno miesto savivaldybės administracija, UAB „Kauno švara“, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. e3K-3-120-469/2018, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

 

Dėl draudimo sutarties šalių susitarimo dėl jurisdikcijos privalomumo naudos gavėjai pagal šią draudimo sutartį – Lietuvoje registruotai įmonei

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme - C-803/18

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012) nuostatų, reglamentuojančių jurisdikciją draudimo bylose, aiškinimo.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl jurisdikcijos taisyklių taikymo. Latvijoje registruota įmonė sudarė draudimo sutartį su taip pat Latvijoje registruota draudimo bendrove; pagal šią sutartį apdraudė ne tik savo interesus, bet ir Lietuvoje įsteigtos savo dukterinės įmonės, kuri vertėsi saugos paslaugų teikimu, civilinę atsakomybę. Pagal draudimo sutartį draudimo sutarties šalimi (draudėja) buvo Latvijos įmonė, tuo tarpu Lietuvos įmonė buvo naudos gavėja, t. y. asmeniu, kuris nėra draudimo sutarties šalis, bet turi teisę gauti draudimo išmoką, jeigu atsitinka draudžiamasis įvykis. Lietuvos įmonės saugomame objekte buvo įvykdyta vagystė. Nuostolių patyręs objekto savininkas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš saugos paslaugas teikusios įmonės nuostolių atlyginimą. Teismas nustatė, kad saugos įmonė netinkamai atliko savo pareigas ir turi atlyginti kilusius nuostolius. Taigi kitoje byloje priimtu teismo sprendimu buvo nustatyta Lietuvos įmonės civilinė atsakomybė – pareiga atlyginti nuostolius apvogto objekto savininkui.

Kadangi Lietuvos įmonės civilinė atsakomybė buvo apdrausta pirmiau minėta draudimo sutartimi, Lietuvos įmonė kreipėsi į teismą prašydama priteisti jai iš Latvijos draudimo bendrovės draudimo išmoką. Draudimo sutarties šalys – Latvijos draudimo bendrovė ir Latvijos įmonė – sutartyje buvo susitarusios, kad visi su šia draudimo sutartimi susiję ginčai bus nagrinėjami Latvijos Respublikos teismuose, vadovaujantis Latvijos Respublikos teritorijoje galiojančiais įstatymais. Atsižvelgiant į tai, byloje kilo klausimas, ar Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti Lietuvos įmonės pareikštą ieškinį Latvijos draudimo bendrovei, grindžiamą pirmiau minėta draudimo sutartimi. Kitaip tariant – ar Lietuvos įmonei, kaip naudos gavėjai pagal draudimo sutartį, tačiau ne sutarties šaliai, galioja ir ją saisto draudimo sutarties šalių susitarimas dėl Latvijos teismų jurisdikcijos.

Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 3 skirsnio 11 straipsnį draudikui, kurio buveinės vieta yra valstybėje narėje (šiuo atveju – Latvijoje), naudos gavėjas gali pareikšti ieškinį kitoje valstybėje narėje, jeigu joje yra ieškovo buveinė (šios bylos atveju tai būtų Lietuvos Respublika). Kita vertus, Reglamente taip pat įtvirtintos sąlygos, kurioms esant šalims leidžiama susitarti dėl kitos valstybės teismų jurisdikcijos. Tačiau Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog draudimo sutarties šalys negali jurisdikciniu susitarimu remtis prieš apdraustąjį naudos gavėją, išskyrus atvejus, kai jis nekelia pavojaus ekonomiškai silpnesnio asmens apsaugos tikslui. Taigi Teisingumo Teismas iš esmės nepaneigė galimybės, kad apdraustas jurisdikciniam susitarimui nepritaręs asmuo galėtų būti saistomas jurisdikcinio susitarimo, ir šiuo klausimu esminę reikšmę teikia tokio asmens ekonominiam pajėgumui, laikydamas šį kriterijų pagrindu vertinant, ar jis reikalauja papildomos apsaugos.

Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą išaiškinimo, ar Reglamento Nr. 1215/2012 15 straipsnio 6 punktas ir 16 straipsnio 6 punktas turi būti aiškinami taip, kad didelės rizikos draudimo atveju jurisdikcinis susitarimas, nustatytas tarp draudėjo ir draudiko sudarytoje draudimo sutartyje, gali būti panaudotas prieš šia sutartimi apdraustą asmenį, kuris neišreiškė aiškaus sutikimo dėl šios sąlygos ir kurio nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė yra kitoje nei draudėjo ir draudiko valstybėje narėje.

Civilinės bylos nagrinėjimas sustabdytas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 gruodžio 7 d. nutartimi, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. e3K-3-426-611/2018, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.