Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
lt
En

2019 m.

Dėl pas laikinojo darbo naudotoją dirbančių laikinųjų darbuotojų darbo užmokesčio prilyginimo šios įmonės nuolatinių darbuotojų darbo užmokesčiui

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) dėl 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (toliau – Direktyva 2008/104, Direktyva) nuostatų aiškinimo byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Manpower Lit“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Manpower Lit“ ieškinį atsakovams E. S., M. L., M. P., V. V. ir R. V. dėl darbo ginčo, trečiasis asmuo – Europos lyčių lygybės institutas (European Institute for Gender Equality, toliau – ir EIGE).

Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Manpower Lit“ teikė laikinojo įdarbinimo paslaugas, o trečiasis asmuo Europos lyčių lygybės institutas, kaip laikinojo darbo naudotojas, šiomis ieškovės paslaugomis naudojosi. Atsakovai V. V., M. L., E. S., M. P. ir R. V. buvo laikinieji darbuotojai, sudarę darbo sutartis su ieškove ir dirbę pas trečiąjį asmenį.

Direktyvos 5 straipsnio („Vienodo požiūrio principas“) 1 dalyje reglamentuota, kad laikinųjų darbuotojų pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos jų paskyrimo į įmonę laikinojo darbo naudotoją laikotarpiu yra bent tokios, kokios būtų taikomos, jei ta įmonė būtų juos tiesiogiai įdarbinusi tai pačiai darbo vietai užimti.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo iš esmės dėl to, kaip turi būti aiškinamos anksčiau cituota ir kitos aktualios Direktyvos bei ją įgyvendinančių nacionalinių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos – ar minėta direktyva ir joje įtvirtintos laikinųjų darbuotojų teisių garantijos yra aktualios nagrinėjamoje byloje. Ieškovė ir trečiasis asmuo laikėsi pozicijos, kad minėtos garantijos byloje netaikytinos, inter alia (be kita ko), dėl laikinojo darbo naudotojo teisinio subjektiškumo (Europos Sąjungos agentūra), jo finansavimo būdo, tokio subjekto nuolatinių darbuotojų teisinio statuso, atliekamų funkcijų ir kt. EIGE taip pat kėlė klausimą, ar darbo užmokesčio prilyginimas atitiktų kitų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas.

Atsakovai manė, kad atitinkamas prilyginimas turi būti taikomas. Be kita ko, atsakovai nurodė, kad, jų žiniomis, kitos Europos Sąjungos institucijos taiko Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalį, atitinkančią laikinųjų darbuotojų atlyginimų nustatymo modelį.

Kasacinis teismas, vertindamas šalių argumentus, pirmiausia pastebėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra vienareikšmiškai aišku dėl Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų taikymo. Šioje Direktyvos normoje reglamentuota, kad direktyva taikoma valstybinėms ir privačioms įmonėms, kurios yra laikinojo įdarbinimo įmonės ar įmonės laikinojo darbo naudotojos, vykdančios ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia siekdamos pelno. Teismas prašė išaiškinti šią normą keliais aspektais: 1) nėra aiškus Direktyvoje vartojamos formuluotės „valstybinė įmonė“ tikslus turinys; 2) nėra aišku, kokiam subjektui (subjektams) taikytinas ekonominės veiklos vykdymo kriterijus.

Kiek tai susiję su formuluotės „valstybinė įmonė“ turiniu, kasacinis teismas pastebėjo, kad Direktyvos tekstuose lietuvių, anglų, prancūzų ir lenkų kalbomis jis nėra tapatus, todėl prašė ESTT jį išaiškinti. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš Direktyvos formuluočių taip pat nėra aišku, kokiems konkrečiai subjektams yra taikomas ekonominės veiklos vykdymo kriterijus – laikinojo įdarbinimo įmonei, laikinojo darbo naudotojui, bent vienam iš jų, o galbūt abiem. Teismas taip pat siekė sužinoti, ar EIGE veikla gali būti laikoma ekonomine. Atsižvelgdamas į šiuos ir kitus teisinio reglamentavimo aspektus, dėl kurių byloje vyko ginčas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šiais klausimais:

  1. Koks turinys turėtų būti suteikiamas Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalyje esančiai formuluotei „valstybinė įmonė“? Ar Europos Sąjungos agentūros, tokios kaip EIGE, yra laikomos „valstybės įmonėmis“, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą?
  2. Kokiems subjektams (laikinojo įdarbinimo įmonei, laikinojo darbo naudotojui, bent vienam iš jų, o galbūt abiem) pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalį taikytinas ekonominės veiklos vykdymo kriterijus; ar 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1922/2006 3, 4 straipsniuose apibrėžtos EIGE veiklos sritys bei vykdomos funkcijos laikytinos ekonomine veikla, kaip ji apibrėžta (suprantama) Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalies prasme?
  3. Ar Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 bei 3 dalys gali būti aiškinamos taip, kad pagal jas Direktyva gali būti netaikoma toms valstybinėms bei privačioms laikinojo įdarbinimo įmonėms ar įmonėms laikinojo darbo naudotojoms, kurios Direktyvos 1 straipsnio 3 dalyje nurodytuose santykiuose nedalyvauja ir nevykdo Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje minimos ekonominės veiklos?
  4. Ar Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl laikinųjų darbuotojų teisių į pagrindines darbo ir įdarbinimo sąlygas, visų pirma darbo užmokesčio, visa apimtimi turi būti taikomos Europos Sąjungos agentūroms, kurioms taikomos specialios ES darbo teisės normos ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 335 ir 336 straipsniai?
  5. Ar valstybės narės teisė (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 75 straipsnis), perkelianti Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalies nuostatas visiems laikinųjų darbuotojų naudotojams (įskaitant ir ES institucijas), nepažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 335 ir 336 straipsniuose nustatyto ES institucijos administracinės autonomijos principo, Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintų darbo užmokesčio formavimo ir mokėjimo taisyklių?
  6. Atsižvelgiant į tai, kad visos pareigybės (darbo funkcijos), į kurias darbuotojus tiesiogiai priima EIGE, apima užduotis, kurias gali įgyvendinti išskirtinai tik darbuotojai, dirbantys pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatus, ar atitinkamos laikinųjų darbuotojų pareigybės (darbo funkcijos) gali būti laikomos „ta pačia darbo vieta“, kaip nustatyta Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalyje?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-392-684/2019 galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

 

Dėl palikimo priėmimo pripažinimo tarpvalstybiniu; palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos nustatymo; teismų ir notarų funkcijų pasidalijimo tarpvalstybinio paveldėjimo atveju; taikytinos teisės ir jurisdikcijos esant tarpvalstybiniam paveldėjimui

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-80/19

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. sausio 17 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. liepos 4 d. reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (toliau – Reglamentas 650/2012) nuostatų aiškinimo byloje pagal pareiškėjo E. E. (toliau – pareiškėjas) skundą dėl notaro veiksmų; suinteresuoti asmenys – Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarė Virginija Jarienė, K.-D. E.

Pareiškėjas, mirus motinai, kuri gyveno ir mirė Vokietijoje, kreipėsi į Lietuvos notarą su prašymu užvesti paveldėjimo bylą. Mirusioji Lietuvoje turėjo turto, šį testamentu paliko sūnui. Notaras, remdamasis Reglamentu 650/2012, atsisakė užvesti paveldėjimo bylą, nes, anot jo, palikėjos įprastinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje.

Šalys nesutaria, kokia valstybė – Lietuva ar Vokietija – palikėjos mirties dieną laikytina įprastine jos gyvenamąja vieta, juolab kad konkrečių tai pagrindžiančių duomenų byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo notarą užvesti paveldėjimo bylą pagal turto registravimo vietą ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į mirusiosios palikimą. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjo motina ir deklaravo išvykimą į Vokietiją, tačiau ji buvo Lietuvos pilietė, mirties dieną turėjo nekilnojamojo turto Lietuvoje, o Vokietijoje jokio turto neturėjo; ji nebuvo nutraukusi ryšių su Lietuva, joje lankėsi, sudarė testamentą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, iškilus ginčui dėl palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos, tik teismas gali nustatyti juridinį faktą dėl pripažinimo palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos jos kilmės valstybėje, o šiuo atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas šiuo klausimu būtų kreipęsis į teismą; sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas skundžiamą notaro nutarimą, nepagrįstai vadovavosi bendraisiais teisės principais.

Kasaciniam teismui pirmiausia kilo abejonė, ar šiuo atveju yra poreikis taikyti Reglamento 650/2012 nuostatas, įskaitant dėl tarptautinės jurisdikcijos ir taikytinos teisės. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad labiau susiklostė ne tarvalstybinio, o nacionalinio paveldėjimo santykiai, juolab kad palikėja turėjo turto tik Lietuvoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad pareiškėjo motina nenutraukė glaudžių ryšių su savo gimtine: turėjo nekilnojamojo turto Lietuvoje, išlaikė jį (rūpinosi juo) daugiau nei penkerius metus, nors tuo metu buvo sukūrusi naujus santuokinius (šeiminius) santykius ir gyveno Vokietijoje, dėl šio turto sudarė testamentą Lietuvoje, tam tikrą laiką grįždavo į tėvynę ir kitais tikslais (pavyzdžiui, lankyti giminių). Be to, kaip pažymėjo kasacinis teismas, priešingas vertinimas, t. y. kad paveldėjimas tarpvalstybinis ir jam reikėtų taikyti Reglamento 650/2012 nuostatas, labai apsunkintų pareiškėjo padėtį, nors pats šio reglamento tikslas yra įpėdinių teisių įgyvendinimą padaryti paprastesnį.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindinė bendrosios valstybių teismų jurisdikcijos taisyklė siejama su palikėjo mirties dieną buvusia įprastine gyvenamąja vieta. Vis dėlto iš Reglamento 650/2012 nuostatų nėra visiškai aišku, ar negalimos situacijos, kad dėl specifinių aplinkybių palikėjas turėjo ne vieną, o kelias įprastines gyvenamąsias vietas. Tai, kad galima tik viena įprastinė gyvenamoji vieta, Reglamente 650/2012 aiškiai neįtvirtinta, todėl šiame kontekste reikėtų didesnio aiškumo ir Teisingumo Teismo išaiškinimų.

Kasaciniam teismui taip pat aktualus aiškinimas, koks notaro statusas ir kokią teisinę galią notaro dokumentai turi pagal Reglamentą 650/2012. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pagrindinis šioje byloje su Reglamentu 650/2012 susijęs teisės klausimas yra ne dėl teismo apibrėžties, o Lietuvos institucijų (teismų ar notarų) kompetencijos (jurisdikcijos) ir taikytinos teisės.

Teisėjų kolegijai iki galo nėra aišku, kiek jurisdikcijai ir taikytinai teisei nustatyti svarbu tai, kad, pirma, palikėja grįžo į Lietuvą ir pas Lietuvos notarą sudarė testamentą, antra, palikėją pergyvenęs jos sutuoktinis, Vokietijos pilietis, teismo procesuose išreiškė pritarimą Lietuvos institucijų jurisdikcijai bei valią atsisakyti bet kokių pretenzijų į sutuoktinės turtą, trečia, nors apie šiuos procesus buvo informuotas, jis atsisakė į juos vykti ir juose dalyvauti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi, 356 straipsnio 5 dalimi, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir pateikė šiuos klausimus:

  1. Ar tokia situacija, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, kai Lietuvos pilietė, kurios mirties dieną įprastinė gyvenamoji vieta galimai buvo kitoje valstybėje narėje, tačiau bet kokiu atveju ryšių su gimtine ji niekada nebuvo nutraukusi, inter alia, prieš savo mirtį Lietuvoje ji sudarė testamentą, kuriuo visą turtą paliko savo įpėdiniui, Lietuvos piliečiui, o paveldėjimo atsiradimo metu paaiškėjo, kad visas paveldimas turtas yra tik Lietuvoje esantis nekilnojamasis daiktas, be to, sutuoktinę pergyvenęs kitos valstybės narės pilietis aiškiai išreiškė valią atsisakyti bet kokių pretenzijų į palikėjos turtą, dėl jos užvestuose teismo procesuose Lietuvoje nedalyvavo ir sutiko su Lietuvos teismų jurisdikcija ir Lietuvos teisės taikymu, Reglamento 650/2012 nuostatų prasme laikytina tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimu, kuriam šis reglamentas turėtų būti taikomas?
  2. Ar Lietuvos notarai, kurie užveda paveldėjimo bylą, išduoda paveldėjimo teisės liudijimą ir atlieka kitus veiksmus, reikalingus, kad įpėdiniai realizuotų savo teises, laikytini „teismu“ Reglamento 650/2012 3 straipsnio 2 dalies prasme, atsižvelgiant į tai, kad notarai savo veikloje vadovaujasi nešališkumo ir nepriklausomumo principais, jų priimti sprendimai saisto juos pačius ar teismines institucijas, jų veiksmai gali būti skundžiami teismui?
  3. Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas, ar Lietuvos notarų išduodami paveldėjimo teisės liudijimai laikytini teismo sprendimu Reglamento 650/2012 3 straipsnio 1 dalies g punkto prasme ir dėl to jų priėmimui reikėtų nustatyti jurisdikciją?
  4. Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų neigiamas, ar Reglamento 650/2012 4 straipsnio, 59 straipsnio (kartu ar atskirai, bet jomis neapsiribojant) nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad Lietuvos notarai turi teisę netaikydami bendrosios jurisdikcijos taisyklių išduoti paveldėjimo teisės liudijimus, o šie būtų laikytini autentiškais dokumentais, sukeliančiais teisinius padarinius ir kitose valstybėse narėse?
  5. Ar Reglamento 650/2012 4 straipsnis (ar kitos jo nuostatos) turi būti aiškinamas taip, kad palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta gali būti nustatyta tik vienoje konkrečioje valstybėje narėje?
  6. Ar Reglamento 650/2012 4, 5, 7, 22 straipsnių (kartu ar atskirai, bet jomis neapsiribojant) nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad pagal pirmame klausime pristatytas faktines bylos aplinkybes nagrinėjamu atveju suinteresuotos šalys susitarė dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos ir Lietuvos teisės taikymo?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. E. skundą dėl notaro veiksmų, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. e3K-3-90-378/2019, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.