2020 m.

Dėl vartotojo už bilietus į renginį sumokėtų pinigų grąžinimo ir neturtinės žalos atlyginimo, minėtam renginiui neįvykus; dėl asmens, veikiančio prekiautojo vardu arba jo naudai, pareigų ir atsakomybės ribų

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-536/20

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 21 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. spalio 25 d. direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (toliau – Direktyva 2011/83) nuostatų aiškinimo byloje pagal ieškovo M. Š. (toliau – ieškovas) ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Tiketa“ (toliau – atsakovė), viešajai įstaigai „Baltic Music“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškovas iš UAB „Tiketa“ internetu įsigijo bilietus į VšĮ „Baltic Music“ (toliau – renginio organizatorius) Birštono kultūros centre organizuojamą spektaklį. Ieškovui sumokėjus už bilietą, jam buvo pateiktas (sugeneruotas) bilietas į renginį, kuriame kaip renginio organizatorius įvardyta VšĮ „Baltic Music“, nurodytas jos telefono numeris ir adresas, taip pat nurodytas tekstas: „Renginio organizatorius prisiima visišką atsakomybę dėl renginio, jo kokybės, turinio ir pateikiamos informacijos apie jį. Tiketa yra bilietų platintojas ir veikia kaip atsiskleidęs tarpininkas“. Kartu į bilietą perkelta dalis UAB „Tiketa“ Paslaugų teikimo taisyklių, nurodant, kad: „<...> Bilietai nekeičiami ir negrąžinami. Tuo atveju, jeigu renginys atšaukiamas ar nukeliamas, už pinigų už bilietus grąžinimą visiškai atsako renginio organizatorius <...>“. 

Ieškovas, 2018 m. sausio 20 d., nuvykęs į renginį, iš užrašo ties įėjimu į kultūros centrą sužinojo, kad renginys neįvyks. Ieškovas kreipėsi į UAB „Tiketa“ dėl sumokėtų pinigų už bilietus grąžinimo, kelionės išlaidų padengimo bei neturtinės žalos atlyginimo. UAB „Tiketa“ prašymo netenkino, teigė, kad ji yra bilietų platintoja, už renginio kokybę, atšaukimą neatsako ir nurodė kreiptis į renginio organizatorių VšĮ „Baltic Music“. Į pateiktas pretenzijas VšĮ „Baltic Music“ neatsakius, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo solidariai iš atsakovių UAB „Tiketa“ ir VšĮ „Baltic Music“.

Kasacinio teismo vertinimu, pagrindinis teisės klausimas, susijęs su Direktyvos 2011/83 nuostatų aiškinimu ir taikymu, kilo dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių tinkamo kvalifikavimo (vartotojui internetu per bilietų platintoją įsigijus bilietą į renginį) bei bilieto įsigijimo procese dalyvavusio tarpininko teisinio statuso ir pareigų vartotojui. Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso tai, kuri iš atsakovių turėtų atsakyti vartotojui dėl netinkamo vartojimo sutarties vykdymo.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, viena vertus, lyginant Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 2 punkto skirtingas kalbines versijas (anglų, prancūzų, vokiečių ir lietuvių kalbomis), kyla pagrįstų abejonių dėl šios sąvokos vertimo į lietuvių kalbą ir perkėlimo į nacionalinę teisę tinkamumo. Kita vertus, Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 2 punkto įvairių kalbinių versijų lyginamoji analizė neleidžia nustatyti tikslios prekiautojo sąvokos taikymo apimties atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką bei į sisteminį Direktyvos 2011/83 aiškinimą. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegijai kilo klausimas, ar asmuo, veikiantis prekiautojo vardu arba jo naudai, yra savarankiška vartojimo sutarties šalis, kuri yra atsakinga vartotojui, ar vartotojui visada atsakingas yra tik organizatorius, tiek tais atvejais, kai jis veikia savo vardu, tiek ir tada, kai jis veikia per kitą asmenį.

Teisėjų kolegijai taip pat kilo klausimų dėl prekiautojui tenkančios vartotojo informavimo pareigos tinkamo įgyvendinimo įtakos šalių santykių teisiniam kvalifikavimui. Turint omenyje, kad, kaip minėta, ieškovui, prieš įsigyjant bilietus, UAB „Tiketa“ tinklalapyje viešai paskelbtoje informacijoje apie renginį buvo nurodyta tik dalis privalomos informacijos, teisėjų kolegijai kilo klausimas, ar, siekiant veiksmingos vartotojo apsaugos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį, pakanka, kad prieš sudarant nuotolinės prekybos sutartį prekiautojas detalią informaciją, įskaitant ir informaciją apie paslaugos teikėją ir bilietų grąžinimą, pateiktų tik Paslaugų teikimo taisyklėse, kurios skelbiamos UAB „Tiketa“ interneto puslapyje. Kartu buvo iškeltas klausimas ar tinkamas vartotojo informavimo pareigos įgyvendinimas visais atvejais yra neatsiejamai susijęs su reikalavimu sutarties patvirtinimą ir ikisutartinę informaciją vartotojui pateikti patvariojoje laikmenoje. Galiausiai kasacinis teismas iškėlė abejonę, ar Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 5 dalies nuostata sudaro pagrindą teigti, kad Paslaugų teikimo taisyklės, kurios skelbiamos UAB „Tiketa“ interneto puslapyje, tampa sudėtine nuotolinės sutarties dalimi ir atitinkamai ar jų nuostatos gali būti vertinamos sąžiningumo aspektu, tik jei jose įtvirtinta informacija vartotojui buvo pateikta patvariojoje laikmenoje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi, 356 straipsnio 5 dalimi, kreipėsi į Teisingumo Teismą ir pateikė šiuos klausimus:

1. Ar Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 2 punkte įtvirtinta prekiautojo sąvoka turi būti aiškinama taip, kad asmuo, kuris tarpininkauja vartotojui perkant bilietą, gali būti laikomas prekiautoju, kuriam tenka Direktyva 2011/83 nustatyti įpareigojimai, ir atitinkamai pirkimo–pardavimo ar paslaugų sutarties šalimi, kuriai vartotojas gali reikšti pretenziją, reikalavimus,  ieškinį?

1.1. Ar, aiškinant Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 2 punkte įtvirtintą prekiautojo sąvoką, turi reikšmės aplinkybė, ar asmuo, kuris tarpininkauja perkant bilietą, prieš vartotojui įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį aiškiai ir suprantamai suteikė visą informaciją apie pagrindinį prekiautoją, kaip nustatyta Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies c ir d punktuose?

1.2. Ar tarpininkavimo faktas laikytinas atskleistu, kai bilieto įsigijimo procese dalyvaujantis asmuo prieš vartotojui įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį nurodo pagrindinio prekiautojo pavadinimą, teisinę formą bei informaciją, jog pagrindinis prekiautojas prisiima visišką atsakomybę dėl renginio, jo kokybės, turinio ir pateikiamos informacijos apie jį, ir nurodo, kad pats veikia tik kaip bilietų platintojas ir yra atsiskleidęs tarpininkas?

1.3. Ar Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 2 punkte įtvirtinta prekiautojo sąvoka gali būti aiškinama taip, kad, tarp šalių susiklosčius dvigubos paslaugos (bilietų platinimo ir renginio organizavimo) teisiniams santykiams, tiek bilieto pardavėjas, tiek renginio organizatorius gali būti pripažįstamas prekiautoju, t. y. vartojimo sutarties šalimi?

2. Ar Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas suteikti informaciją vartotojui bei pateikti šią informaciją aiškia ir suprantama kalba turi būti aiškinamas ir taikomas taip, kad pareiga informuoti vartotoją yra laikoma įvykdyta tinkamai, jei informacija yra pateikiama tarpininko Paslaugų teikimo taisyklėse, su kuriomis vartotojas yra supažindinamas interneto puslapyje tiketa.lt – prieš atliekant atsiskaitymą, patvirtindamas susipažinimą su tarpininko paslaugų teikimo taisyklėmis ir įsipareigodamas jų laikytis kaip sudaromo sandorio sąlygų dalies, vadinamuoju „click-wrap“ būdu, t. y. aktyviais veiksmais padėdamas specialiai tam skirtą varnelę interneto sistemoje ir paspausdamas atitinkamą nuorodą?

2.1. Ar šio reikalavimo aiškinimui ir taikymui turi reikšmės aplinkybė, kad tokia informacija nėra pateikiama patvariojoje laikmenoje ir vėliau nėra pateikiamas sutarties patvirtinimas, kuriame būtų pateikiama visa Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalyje reikalaujama informacija patvariojoje laikmenoje, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/83 8 straipsnio 7 dalis?

2. 2. Ar pagal Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 5 dalį ši informacija, pateikiama tarpininko Paslaugų teikimo taisyklėse, tampa sudėtine nuotolinės sutarties dalimi, nepriklausomai nuo to, kad tokia informacija nėra pateikiama patvariojoje laikmenoje ir (ar) vėliau nėra pateikiamas sutarties patvirtinimas patvariojoje laikmenoje?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal ieškovo M. Š.  ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Tiketa“, viešajai įstaigai „Baltic Music“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, bylos Nr. e3K-3-198-684/2020, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2022 m. vasario 24 d ESTT priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Su ESTT sprendimu galite susipažinti čia.

2022 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Nacionalinis bilietų platintojas“ (atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tiketa“ teisių perėmėjai), viešajai įstaigai „Baltic Music“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, bylos Nr. e3K-3-247-684/2022. Nutartį galite skaityti čia.

Dėl viešojo pirkimo sąlygos kvalifikavimo kaip tiekėjų teisei verstis veikla ar viešojo pirkimo sutarties vykdymo reikalavimo; tiekėjų teisės verstis veikla turėjimo vertinimo; perkančiosios organizacijos galimybės vykdyti pavojingų atliekų tvarkymo paslaugų pirkimą tiksliai nežinant atliekų kiekio ir sudėties

Bylos numeris Europos Sąjungos Teisingumo Teisme – C-295/20

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. liepos 2 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (toliau – Direktyva 2014/24), ir Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. birželio 14 d. reglamento (EB) 1013/2006 dėl atliekų vežimo (toliau – Reglamentas 1013/2006) nuostatų aiškinimo byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sanresa“ (toliau – ieškovė) ieškinius atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo (toliau – atsakovas, perkančioji organizacija).

Ieškovė kartu su kitais ūkio subjektais dalyvavo atsakovo organizuotame tarptautiniame atvirame Pavojingų atliekų tvarkymo paslaugų pirkime (toliau – Konkursas). Po daugkartinio ieškovės ir atsakovo susirašinėjimo pastarasis ieškovės pasiūlymą atmetė dėl jos neatitikties Konkurso sąlygoms dėl tiekėjų teisės verstis veikla turėjimo, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pasitelkė užsienio (Danijos) subrangovą viešojo pirkimo sutarčiai įvykdyti, todėl, siekdama atlikti tarptautinį atliekų pervežimą, perkančiajai organizacijai turėjo pateikti leidimą, išduotą pagal Reglamento 1013/2006 nuostatas.

Šalių ginčas kilo ne tik dėl Konkurso sąlygos dėl tiekėjų teisės verstis veikla turinio nustatymo, atsižvelgiant į jos bendrą (abstrakčią) formuluotę, be konkretesnių nuorodų į Reglamentą 1013/2006 ar nurodymą turėti tarptautinio atliekų vežimo leidimą, bet ir dėl pastarojo dokumento  kvalifikavimo viešųjų pirkimų kontekste – ar tai reikalavimo turėti teisę verstis veikla ar sutarties vykdymo įrodomoji priemonė, – nuo kurio priklausė atsakovo sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą teisėtumo vertinimas.

Šiuo aspektu šalys laikėsi priešingos pozicijos. Kasacinis teismas iš esmės sutiko su ieškovės abejonėmis, kad reikalavimas pateikti leidimą vežti atliekas, atsižvelgiant į Reglamento 1013/2006 nuostatas, daugiau laikytinas sutartinių įsipareigojimų nuostata. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal Reglamento 1013/2006 nuostatas matyti, jog leidimas vykdyti tarptautinį atliekų vežimą yra daugiau ne bendrojo, o ad hoc (tam kartui) pobūdžio, todėl neatitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotos tiekėjų kvalifikacijos (pajėgumo) koncepcijos. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nėra aišku, ar Europos Sąjungos įstatymų leidėjas, Direktyvoje 2014/24 apibrėždamas sąvoką „tinkamumas vykdyti profesinę veiklą“, turėjo siekį apibūdinti bet kokio pobūdžio situacijas, be kita ko, apimančias ad hoc leidimo vykdyti veiklą išdavimą ir pasinaudojimą juo.

Teisėjų kolegijai taip pat kilo klausimų dėl VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos perkančiųjų organizacijų teisės netikrinti tiekėjų pajėgumo įvykdyti viešojo pirkimo sutartį atitikties Europos Sąjungos teisei, juolab kad tokia nuostata buvo įtvirtinta ir Konkurso sąlygose, dėl jos reikšmės ir taikymo šalys nesutarė. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad tiekėjas neturėtų nukentėti dėl to, jog viešojo pirkimo sąlygose nebuvo įtvirtintas konkrečios teisės verstis veikla turėjimo reikalavimas, o jam buvus išviešintam, tiekėjas būtų pasitelkęs trečiuosius asmenis, taigi jam bet kokiu atveju turėtų būti leidžiama vienokiu ar kitokiu būdu pasitaisyti. Vis dėlto teismui kyla klausimų, ar skaidrumo ir teisėtų lūkesčių principus bei racionalaus viešųjų pirkimų procedūrų atlikimo praktiką atitinka toks nacionalinis reguliavimas, pagal kurį perkančiosioms organizacijoms palikta neribota teisė netikrinti tiekėjų teisės verstis veikla turėjimo, nors jos galimai apie tokios teisės turėjimo poreikį gali (ar turi) žinoti ir suprasti viešojo pirkimo sutarties tinkamo vykdymo grėsmę.

Galiausiai kasacinis teismas savo iniciatyva iškėlė abejonę, ar perkančioji organizacija galėjo teisėtai organizuoti Konkurso procedūras, be kita ko, atsižvelgiant į Reglamento 1013/2006 nuostatas, pagal kurias tarptautinio atliekų vežimo atveju iš esmės būtina žinoti ir pranešti paskirties, tranzito ir išvežimo šalims apie atliekų sudėtį ir kiekį.  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi, 356 straipsnio 5 dalimi, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir pateikė šiuos klausimus:

1. Ar Direktyvos 2014/24 18 straipsnio 2 dalis, 56 straipsnio 1 dalies b punktas ir 5 pastraipa, 58 straipsnio 1 dalies a punktas, šio straipsnio 2 dalies 2 pastraipa, Reglamento 1013/2006 3–6 straipsniai ir kitos jo nuostatos (kartu ar atskirai, bet jomis neapsiribojant) turi būti aiškinami taip, kad ūkio subjektui išduodamas leidimas, reikalingas atliekoms iš vienos Europos Sąjungos valstybės narės į kitą vežti, kvalifikuotinas kaip paslaugų sutarties vykdymo, o ne teisės verstis veikla reikalavimas?

2. Jei pirmiau nurodytas leidimas vežti atliekas laikytinas tiekėjų atrankos kriterijumi (tinkamumu verstis profesine veikla), ar Direktyvos 2014/24 18 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 pastraipose įtvirtinti skaidrumo ir sąžiningos konkurencijos principai, 58 straipsnio 1 dalies a punktas, šio straipsnio 2 dalies 2 pastraipa, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos laisvo asmenų, prekių ir paslaugų judėjimo laisvės, Reglamento 1013/2006 7–9 straipsniai (kartu ar atskirai, bet jais neapsiribojant) turi būti aiškinami ir taikomi taip, kad viešojo atliekų tvarkymo paslaugų pirkimo sąlygomis, ypač dėl pasiūlymų pateikimo terminų, nacionaliniams ar užsienio ūkio tiekėjams, siekiantiems atliekas gabenti per Europos Sąjungos valstybių narių sienas, turi būti sudarytos sąlygos nevaržomai dalyvauti tokiuose pirkimuose, inter alia, jiems turi būti leidžiama pateikti pirmiau nurodytą leidimą, išduotą vėlesne data, nei galutinis pasiūlymų pateikimo terminas?

3. Jei pirmiau nurodytas leidimas vežti atliekas pagal Direktyvos 2014/24 49 straipsnį ir V priedo C dalies 17 punktą, 70 straipsnio 1 dalį laikytinas viešojo pirkimo sutarties vykdymo reikalavimu, ar šios direktyvos 18 straipsnyje įtvirtinti viešųjų pirkimų principai ir 56 straipsnyje nurodyta bendroji sutarčių skyrimo tvarka turėtų būti aiškinami taip, kad viešojo pirkimo procedūrų metu dalyvio, nepateikusio aptariamo leidimo, pasiūlymas negali būti atmestas?

4. Ar Direktyvos 2014/24 18 straipsnio nuostatos, 56 straipsnio 1 dalies b punktas, 58 straipsnio 1 dalies a punktas, šio straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja toks nacionalinis teisinis reguliavimas, pagal kurį perkančiosioms organizacijoms suteikiama teisė viešojo pirkimo dokumentuose iš anksto nustatyti pasiūlymų vertinimo tvarką, pagal kurią tiekėjų teisė verstis veikla (tinkamumas vykdyti profesinę veiklą) bus tikrinama iš dalies arba visai nebus tikrinama, nors tokios teisės turėjimas yra būtina teisėto viešojo pirkimo sutarties vykdymo sąlyga ir apie tokios teisės poreikį perkančiosios organizacijos gali žinoti iš anksto?

5. Ar Direktyvos 2014/24 18 straipsnio nuostatos, 42 straipsnio 1 dalies 1 pastraipa, Reglamento 1013/2006 2 straipsnio 35 punktas, 5 ir 17 straipsniai ir kitos jo nuostatos turėtų būti aiškinami taip, kad atliekų tvarkymo paslaugų pirkimo atveju perkančiosios organizacijos gali teisėtai įsigyti tokias paslaugas tik tokiu atveju, jei viešojo pirkimo dokumentuose jos aiškiai ir tiksliai apibrėžia atliekų kiekį, sudėtį ir kitas svarbias sutarties vykdymo sąlygas (pavyzdžiui, pakavimą)?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sanresa“ ieškinius atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, kuria nuspręsta kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bylos Nr. e3K-3-213-469/2020, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.