2022 m.

Dėl atskirų kreditavimo sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis pasekmių, vartotojams byloje pareiškus reikalavimą išsaugoti sutartis pakeičiant nesąžiningomis pripažintas šių sutarčių sąlygas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. spalio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-969-2022 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (Teisingumo Teismas) dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (Direktyva 93/13/EEB) nuostatų aiškinimo civilinės bylos dalyje pagal ieškovų (vartotojų) ir atsakovo „Luminor Bank AS“, veikiančio per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo peržiūrėjimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovai vartotojai 2008 m. sudarė kreditavimo sutartis su atsakovu dėl paskolų Šveicarijos frankais ir pagal jas pasiskolino iš atsakovo Šveicarijos franko valiuta arba konvertavo turėtas paskolas eurais ir litais, arba refinansavo paskolas, turėtas kituose bankuose, ne Šveicarijos franko valiuta. Ginčo sutartyse buvo nustatyta, kad ieškovai Šveicarijos frankais išduotą paskolą turi grąžinti būtent šia valiuta. Tačiau dėl didelio nacionalinės valiutos – lito nuvertėjimo Šveicarijos franko atžvilgiu (Šveicarijos franko kurso kilimo) grąžintina suma per kelerius metus po sutarčių sudarymo ieškovams beveik padvigubėjo. Ieškovai teigė, kad atsakovas juos apgavo, nes neatskleidė valiutos kurso kitimo rizikos laipsnio, ir teismo prašė modifikuoti su atsakovu sudarytas kreditavimo sutartis, t. y. nuo jų sudarymo dienos: valiutą iš Šveicarijos frankų (CHF) pakeisti į eurus (Eur) paskolos išdavimo dienos kursu, bazinę palūkanų normą pakeisti iš LIBOR CHF į LIBOR Eur; visas įmokas (kiekvieną įmoką), kurias ieškovai atliko Šveicarijos frankų valiuta kreditui grąžinti (skolai ir palūkanoms mokėti), perskaičiuoti į Eur kiekvienos tokios įmokos mokėjimo dienos kursu.

Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pripažino, kad pagrindinės kreditavimo sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, todėl pakeitė sutartis nuo jų sudarymo dienos, pakeisdamas paskolų valiutą iš Šveicarijos frankų į eurus paskolos išdavimo dienos kursu, o bazinę palūkanų normą pakeitė iš LIBOR CHF į EURIBOR.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. rugpjūčio 25 d. daline nutartimi paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį, kuria kreditavimo sutarčių sąlygos pripažintos nesąžiningomis. Kartu teismas atnaujino bylos dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas ieškovų reikalavimas, susijęs su ginčo kreditavimo sutarčių modifikavimu, nagrinėjimą.

Kasaciniam teismui nagrinėjant civilinės bylos dalį pagal ieškovų reikalavimą modifikuoti kreditavimo sutartis kilo klausimas dėl atskirų ginčo sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis pasekmių.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Teisingumo Teismo išaiškinimus, kad jei nesąžiningą sąlygą nacionalinis teismas pripažįsta negaliojančia, Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalis draudžia nacionaliniam teismui papildyti šią sutartį, pakeičiant tos sąlygos turinį. Kita vertus, Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad, taikant šios taisyklės išimtį, nedraudžiama nacionaliniam teismui nesąžiningą sąlygą pakeisti dispozityviąja arba atitinkamos sutarties šalių bendru sutarimu taikoma vidaus teisės nuostata, tačiau šis pakeitimas vis dėlto galimas tik tuo atveju, jei dėl nesąžiningos sąlygos panaikinimo teismas turėtų visą sutartį pripažinti negaliojančia, o tai vartotojui sukeltų ypač žalingų pasekmių, todėl jam tai būtų labai nepalanku.

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai kilo klausimas, ar apeliacinės instancijos teismas galėjo spręsti kreditavimo sutarčių pakeitimo klausimą, prieš tai neįvertinęs nurodytos išimties taikymo galimybės, t. y. nenustatęs, ar visų ginčo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis vartotojams sukeltų ypač žalingų pasekmių. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kokią reikšmę teismo teisei pakeisti nesąžiningą sąlygą dispozityviąja arba atitinkamos sutarties šalių bendru sutarimu taikoma nacionalinės teisės nuostata turi nagrinėjamoje byloje ieškovų (vartotojų) pareikštas reikalavimas išsaugoti sutartis pakeičiant nesąžiningas šių sutarčių sąlygas.

Teisėjų kolegija taip pat kėlė klausimą, ar pripažinus, kad sutartis negali toliau galioti po nesąžininga pripažintos sąlygos panaikinimo, ir vartotojui išreiškus valią išsaugoti sutartį pakeičiant nesąžiningą sąlygą, teismo teisė spręsti nesąžiningos sąlygos pakeitimo klausimą, neįvertinus visos sutarties panaikinimo galimybės, priklauso nuo to, ar nacionalinėje teisėje egzistuoja atitinkama dispozityvioji nuostata, kuria galėtų būti pakeičiamos nesąžiningomis pripažintos sutarčių sąlygos, arba šalys pasiekia bendrą sutarimą dėl taikomos nacionalinės teisės nuostatos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tik esant galimybei nesąžiningą sutarties sąlygą pakeisti dispozityviąja arba atitinkamos sutarties šalių bendru sutarimu taikoma nacionalinės teisės nuostata ir esant vartotojo reikalavimui išsaugoti sutartį pakeičiant nesąžiningą jos sąlygą, nacionalinis teismas gali spręsti nesąžiningos sąlygos pakeitimo klausimą, prieš tai nespręsdamas dėl galimybės panaikinti visą sutartį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė sustabdyti civilinės bylos dalį ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį galima aiškinti taip, kad tais atvejais, kai vartotojas išreiškia valią išsaugoti sutartį pakeičiant nesąžiningą jos sąlygą, teismas, pripažinęs, kad sutartis negali toliau galioti po nesąžininga pripažintos sąlygos panaikinimo, gali spręsti nesąžiningos sąlygos pakeitimo klausimą, prieš tai neįvertinęs visos sutarties panaikinimo galimybės?
2. Ar atsakymas į pirmąjį klausimą priklauso nuo to, ar nacionalinis teismas turi galimybę nesąžiningą sutarties sąlygą pakeisti dispozityviąja arba atitinkamos sutarties šalių bendru sutarimu taikoma vidaus teisės nuostata?

2023 m. spalio 13 d. ESTT priėmė sprendimą, jį galima rasti čia.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. gruodžio 23 d. priėmė nutartį civilinėje byloje pagal  ieškovų (vartotojų) ir atsakovo „Luminor Bank AS“, veikiančio per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo peržiūrėjimo. Nutartį galima rasti čia.

Dėl „neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių“ sąvokos

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-1075/2022 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (Direktyva 2015/2302) nuostatų aiškinimo civilinėje byloje pagal ieškovo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovei dėl turizmo ir rekreacinių paslaugų sutarties nutraukimo ir pinigų už kelionę grąžinimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2020 m. vasario 10 d. sudarė organizuotos turistinės kelionės sutartį; ja atsakovė, be kita ko, įsipareigojo užtikrinti ieškovui ir jo šeimos nariams poilsinę kelionę į Jungtinius Arabų Emyratus laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. kovo 8 d. bei suteikti kitas su šios kelionės vykdymu susijusias paslaugas.

Ieškovas 2020 m. vasario 27 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu nutraukti turistinės kelionės sutartį, prašyme nurodydamas, kad prašo leisti už kelionę sumokėtus pinigus panaudoti kitai kelionei, kuri galėtų įvykti, kai Pasaulio sveikatos organizacija paskelbs, jog COVID-19 rizika yra sumažėjusi. Atsakovė šį ieškovo prašymą atsisakė tenkinti.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad jo ir atsakovės sudaryta sutartis buvo nutraukta dėl to, kad kelionės tikslo vietoje ar visiškai greta atsiranda nenugalimos jėgos aplinkybių, dėl kurių gali tapti neįmanoma vykdyti kelionę ar nuvežti turistus į kelionės tikslo vietą, ir priteisti pagal šią sutartį sumokėtus pinigus.

Bylą nagrinėdamas kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Teisingumo Teismo praktikoje nėra išaiškinta Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalis, šioje dalyje nurodytų neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių sąvoka, jos turinys, sprendžiant dėl keliautojo teisės nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį iki paketo pradžios nemokant jokio sutarties nutraukimo mokesčio, taip pat Teisingumo Teismas dar nėra paaiškinęs kriterijų, kurie turi būti taikomi sprendžiant, ar aplinkybės yra neišvengiamos ir nepaprastos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalį, pasaulinės pandemijos atveju, konstatavo poreikį kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad Direktyvoje 2015/2302 įtvirtinta neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių definicija į Lietuvos teisę (CK 6.750 straipsnio 4 dalies 3 punktą) buvo perkelta naudojant nenugalimos jėgos definiciją. Vis dėlto, kasacinio teismo vertinimu, definicija neišvengiamos ar nepaprastos aplinkybės yra platesnė nei nenugalimos jėgos institutas. Pagrindą taip manyti sudaro keliautojo teisių apsaugos prioriteto principas, kuriuo remiantis galimybė keliautojui gintis negali būti pernelyg susiaurinta. Be to, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką dėl ypatingų aplinkybių sąvokos aiškinimo, Direktyva 2015/2302 siekiamas keliautojo apsaugos tikslas sudaro prielaidas manyti, kad neišvengiamų ar nepaprastų aplinkybių definicija apima ne tik objektyvųjį neįmanomumą, t. y. turi būti suprantama ne tik kaip apimanti atvejus, kai kelionės paketo sutarties vykdymas tampa nei fiziškai, nei teisiškai neįmanomas, bet ir atvejus, kai teoriškai sutarties vykdymas yra įmanomas, tačiau praktinis jo įgyvendinimas tampa sudėtingas, ekonomiškai neefektyvus, ar keliautojas praranda galimybę mėgautis atostogomis (angl. loss of enjoyment of the holidays).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar tam, kad būtų laikoma, jog kelionės tikslo vietoje arba visiškai greta susiklostė neišvengiamos ir nepaprastos aplinkybės, kaip tai suprantama pagal Direktyvos (ES) 2015/2302 12 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį, būtinas oficialus išvykimo ir (ar) atvykimo valstybės institucijų įspėjimas susilaikyti nuo nebūtinų kelionių ir (ar) kelionės tikslo šalies (o galbūt ir išvykimo šalies) priskyrimas rizikos zonai?
2. Ar, vertinant, ar kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo momentu kelionės tikslo vietoje arba visiškai greta egzistuoja neišvengiamos ir nepaprastos aplinkybės ir ar jos daro didelį poveikį paketo vykdymui: i) atsižvelgtina tik į objektyvias aplinkybes, t. y. ar didelis poveikis paketo vykdymui sietinas tik su objektyviu neįmanomumu ir turi būti aiškinamas tik kaip apimantis atvejus, kai sutarties vykdymas tampa nei fiziškai, nei teisiškai neįmanomas, ar vis dėlto apima ir atvejus, kai sutarties vykdymas nėra neįmanomas, tačiau (šiuo atveju – dėl pagrįstos baimės užsikrėsti COVID-19 infekcija) tampa sudėtingas ir (ar) ekonomiškai neefektyvus (keliautojų saugumo, rizikos jų sveikatai ir (ar) gyvybei, galimybės įgyvendinti poilsinės kelionės tikslus prasme); ii) svarbūs yra subjektyvūs veiksniai, tokie kaip kartu keliaujantys mažamečiai vaikai ar priklausymas didesnės rizikos grupei dėl keliautojo amžiaus, sveikatos būklės, ir pan. Ar keliautojas turi teisę nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį tuo atveju, jeigu dėl pandemijos ir su ja susijusių aplinkybių, vidutinio keliautojo vertinimu, nuvykimas į kelionės tikslo vietą ir grįžimas iš jos tampa nesaugus, sukelia keliautojui nepatogumų ar pagrįstą baimę dėl pavojaus sveikatai ar užsikrėtimo pavojingu virusu rizikos?
3. Ar teisė nutraukti sutartį nemokant jos nutraukimo mokesčio kaip nors (pvz., nesuteikiant tokios teisės; taikant griežtesnius neigiamo poveikio paketo vykdymui pagrįstumo vertinimo kriterijus, kt.) sietina su faktu, kad aplinkybės, kuriomis remiasi keliautojas, jau buvo susiklosčiusios ar bent jau numanomos / tikėtinos užsakant kelionę? Ar taikant protingo numatomumo kriterijų pandemijos kontekste turėtų būti atsižvelgiama į aplinkybę, kad nors sudarant kelionės paslaugų paketo sutartį PSO jau buvo paskelbusi informaciją apie viruso plitimą, tačiau pandemijos eiga ir pasekmės buvo sunkiai nuspėjamos, nebuvo jokių aiškių infekcijos suvaldymo ir kontrolės priemonių, pakankamai duomenų apie pačią infekciją, o užsikrėtimų dinamikos didėjimas nuo kelionės užsakymo momento iki jos nutraukimo buvo akivaizdus?
4. Ar, vertinant, ar kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo momentu kelionės tikslo vietoje arba visiškai greta egzistuoja neišvengiamos ir nepaprastos aplinkybės ir ar jos daro didelį poveikį paketo vykdymui, sąvoka „kelionės tikslo vieta ar visiškai greta“ apima tik atvykimo valstybę ar, atsižvelgiant į neišvengiamos ir nepaprastos aplinkybės pobūdį – užkrečiamą virusinę infekciją, ir išvykimo valstybę, taip pat su vykimu į kelionę ir grįžimu iš jos susijusius taškus (persėdimo vietas, tam tikras transporto priemones, kt.)?

Dėl tarptautinio pervežimo sutarties nuostatų, reglamentuojančių šalių ginčus spręsiančio teismo kompetenciją, reikšmės

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-1075-2022 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (Teisingumo Teismas) dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Reglamentas 1215/2012) nuostatų aiškinimo atsižvelgiant į 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR konvencija) įtvirtintą reglamentavimą civilinėje byloje pagal ieškovės ADB „Gjensidige“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 25 d. nutarties peržiūrėjimo.

Byloje nustatyta, kad atsakovė (vežėja) transportavimo paslaugų sutarties pagrindu susitarė su užsakove dėl krovinio pervežimo iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvą. Krovinį gabenančio vilkiko vairuotojui sustojus nesaugomoje aikštelėje Vokietijos Federacinėje Respublikoje, dalis krovinio buvo pavogta. Draudimo bendrovė, išmokėjusi užsakovei draudimo išmoką dėl krovinio vagystės ir subrogacijos pagrindu perėmusi užsakovės reikalavimo teisę į vežėją, kreipėsi į Lietuvos Respublikos teismą dėl žalos atlyginimo pagal transportavimo sutartį. Transportavimo sutartyje buvo įtvirtintas jurisdikcinis susitarimas, pagal kurį teismas, nagrinėsiantis iš šios sutarties kilusius ginčus, nustatomas pagal užsakovės buveinės vietą, t. y. transportavimo sutarties šalys susitarė dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos.

Vežėja (atsakovė) kreipėsi į Nyderlandų Karalystės teismą su negatyviu ieškiniu, kad būtų nustatytos jos civilinės atsakomybės ribos dėl minėtos krovinio vagystės. Nyderlandų Karalystės teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pripažino, kad vežėjos atsakomybė yra ribota ir negali viršyti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyto kompensacijos dydžio.

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nagrinėjant civilinę bylą pagal draudikės ieškinį vežėjai dėl žalos atlyginimo kasacine tvarka, teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl tarptautinės privatinės teisės normų, reglamentuojančių tarptautinių pervežimų sutarties šalių sudaryto jurisdikcinio susitarimo reikšmę, nustatant teismo, nagrinėjančio iš šios sutarties kilusį ginčą, jurisdikciją, ir lis pendens taisyklių pažeidimo teisinius padarinius.

Kasacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į Reglamento 1215/2012 29 straipsnio 1 dalyje ir 31 straipsnio 2 bei 3 dalyse įtvirtintą reglamentavimą, yra pagrindas manyti, kad CMR konvencijos 31 straipsnis, kiek juo nustatomi neišimtiniai jurisdikciniai susitarimai, taip pat leidžiama kreiptis į kitus, nei nurodytus jurisdikciniame susitarime, teismus, gali prieštarauti ES teisei, kaip nustatantis mažiau palankias tinkamam vidaus rinkos veikimui įgyvendinti pasekmes. Be to, kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Reglamento 1215/2012 tekste nėra tiesiogiai aptariamos teisinės pasekmės, kai teismas, į kurį kreipiamasi pirmiausia, remiantis minėto reglamento 31 straipsnyje įtvirtintomis lis pendens taisyklėmis, nesivadovauja šalių sudarytu jurisdikciniu susitarimu, nukreipiančiu į antrąjį teismą, ir prisiima jurisdikciją dėl jam pareikšto ieškinio, siekia išsiaiškinti: 1) ar Reglamente 1215/2012 vartojama sąvoka „viešoji tvarka“ gali būti aiškinama kaip apimanti pagrindą spręsti dėl kitos valstybės narės teismo sprendimo nepripažinimo šio reglamento 45 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintu pagrindu; 2) ar Reglamento 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje įtvirtintas teismo sprendimo nepripažinimo pagrindas gali būti aiškinamas plečiamai, kaip apimantis šio reglamento II skyriaus 7 skirsnyje įtvirtintų susitarimą dėl jurisdikcijos reglamentuojančių taisyklių pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Reglamento 1215/2012 71 straipsnis, atsižvelgiant į jo 25, 29 ir 31 straipsnius bei 21 ir 22 konstatuojamąsias dalis, gali būti aiškinamas kaip leidžiantis taikyti CMR konvencijos 31 straipsnį ir tais atvejais, kai dėl ginčo, patenkančio į abiejų minėtų teisės aktų taikymo sritį, yra sudarytas jurisdikcinis susitarimas?
2. Ar, atsižvelgiant į teisės aktų leidėjo siekį sustiprinti jurisdikcinių susitarimų apsaugą Europos Sąjungoje, Reglamento 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis gali būti interpretuojamas plačiau, kaip apimantis ne tik aptariamo reglamento II skyriaus 6 skirsnį, bet ir jo 7 skirsnį?
3. Ar, įvertinus konkrečios situacijos ypatybes ir kylančias teisines pasekmes, Reglamente 1215/2012 vartojama sąvoka „viešoji tvarka“ gali būti aiškinama kaip apimanti pagrindą spręsti dėl kitos valstybės narės teismo sprendimo nepripažinimo tuo atveju, kai taikant specialiąją konvenciją, kaip antai CMR konvenciją, susidaro teisinė situacija, kai toje pačioje byloje nesilaikoma ir jurisdikcinio susitarimo, ir susitarimo dėl taikytinos teisės?