Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
lt
En

1994 m.

Dėl pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo, nuosavybės grąžinimo natūra

Bylos numeris Konstituciniame Teisme – 11-1993/9-1994

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1994 m. sausio 31 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą civilinėje byloje pagal E. A. ir kt. ieškinį Šiaulių miesto valdybai ir kt. dėl butų pirkimo– pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nuosavybės teisių į gyvenamojo namo dalį atstatymo ir grąžinimo natūra su prašymu išaiškinti, ar: Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" (toliau – Įstatymas), 8 straipsnio antrosios dalies 3 ir 4 punktai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį.

Gyvenamųjų namų (arba jų dalių), kurie teismo nagrinėjamoje byloje yra ginčo objektas, grąžinimo tvarka ir sąlygos yra nustatytos Įstatymo 8 straipsnyje. Pagal šio straipsnio antrosios dalies 3 ir 4 punktus nuosavybės grąžinimas natūra daromas priklausomas nuo nuomininkų ar kitų asmenų sutikimo persikelti į kitas patalpas. Šios teisės normos riboja savininko teisę išreikalauti turtą, kurį jis nustojo valdyti ne savo valia. Teisėjų kolegijai tai suteikė pagrindą manyti, kad jos prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 1994 m. birželio 15 d. Nutarimas pasiekiamas internete, adresu http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta446/content

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos 1993 m. sausio 12 d. įstatymo „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ 2 punkto antrosios dalies 4 punkto nuostata, kurioje įtvirtinta negrąžinti gyvenamųjų namų, jei juose gyvenantys nuomininkai nesutinka pakeisti nuomos sutarties, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad prievolinėje teisėje pasikeitus esminėms aplinkybėms sutarties sąlygos gali būti įstatymų numatyti atvejai ir tvarka keičiamos ir be sutarties šalies valios. Todėl būtinybė atstatyti okupacinės valdžios nutrauktas nuosavybės teises pateisina susiformavusių gyvenamųjų namų nuomos santykių pakeitimus. Kai atstatant buvusių savininkų nuosavybės teises į gyvenamuosius namus juose gyvenantiems nuomininkams suteikiamos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios įstatymų nustatytus reikalavimus, tai laikytina pakankama nuomininkų teisių gynimo priemone. 1993 m. sausio 12 d. įstatyme įtvirtinta sąlyga negrąžinti gyvenamųjų namų, jei nuomininkai nesutinka pakeisti nuomos sutarties, neatitinka Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės gynimo nuostatų. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad kita ginčijama įstatymo norma, kad gyvenamieji namai buvusiems savininkams grąžinami, kai „fiziniai asmenys, įsigiję nuosavybėn gražintinus namus, laisva valia sutinka persikelti į jiems suteikiamas kitas gyvenamąsias patalpas“, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad atstatant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirmenybė teikiama turto grąžinimui natūra. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nebūtų teisinga paimti prieš fizinio asmens valią gyvenamąjį namą (arba jo dalį), kurį jis įsigijo pagal sandorį, nepažeisdamas galiojusių norminių aktų, ir kurį šiuo metu valdo bei juo naudojasi, ir grąžinti šį turtą buvusiam savininkui. Ginant buvusio savininko teises negali būti ne ginčo tvarka paneigiamos dabartinio savininko teisės. Nesant galimybės be dabartinio savininko sutikimo grąžinti buvusiam savininkui gyvenamąjį namą (arba jo dalį) natūra, nuosavybės teisės pagal Įstatymą jam gali būti atstatytos kitais būdais. Teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą. Todėl Konstitucinis Teismas nutarė, kad nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkto norma prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintoms nuosavybės gynimo nuostatoms.

 

Dėl paskolos, palūkanų

Bylos numeris Konstituciniame Teisme – 4/94

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1994 m. sausio 10 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą civilinėje byloje Nr. 3K-72 pagal ieškovo I. V. ieškinį atsakovui A.V. dėl paskolos grąžinimo, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 292 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Byloje nustatyta, kad ieškovas paskolino atsakovui 50 JAV dolerių, o jo reikalavimai, viršijantys nurodytą sumą, grindžiami teise imti palūkanas už paskolą, t. y. Konstitucijos 46 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis privačios nuosavybės teisę ir asmenų ūkinę laisvę. CK 292 straipsnyje numatyta galimybė imti procentus pagal paskolos sutartį, t. y. gauti pajamas iš pinigų panaudojimo tik įstatymų numatytais atvejais, taip pat vykdant visuomeninės savišalpos kasų ir miestų lombardų paskolines operacijas. Teisėjų kolegija sprendė, kad tokia norma riboja galimybę realizuoti nuosavybės teisę visa apimtimi.

Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 1994 m. kovo 31 d. Nutarimas pasiekiamas internete, adresu http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta442/content

Konstitucinis Teismas pripažino, kad CK 292 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio pirmajai daliai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad CK 292 straipsnio nuostata, kad pagal paskolos sutartį leidžiama imti procentus tik įstatymų nustatytais atvejais, iš esmės reiškia draudimą laisvai sudarinėti sutartis, tuo varžo privatinės nuosavybės savininko ir kitų asmenų teises, jų ūkinę laisvę ir iniciatyvą, todėl šis straipsnis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio pirmajai daliai.

 

Dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo

Bylos numeris Konstituciniame Teisme – 2/94

Aukščiausiojo Teismo prezidiumas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Butų privatizavimo įstatymas, taikant jį Vilniaus universiteto bendrabučio atžvilgiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio trečiajai daliai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. Aleksonio ir R. A. ieškinį atsakovui Vilniaus universitetui dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo. Teisėjų kolegija 1993 m. lapkričio 18 d. nutartimi Nr. 3K-3744 paliko nepakeistą Vilniaus miesto antrosios apylinkės teismo sprendimą, kuriuo teismas patenkino ieškovų G. A. ir R. A. ieškinį atsakovui Vilniaus universitetui dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo ir įpareigojo universitetą parduoti ieškovams jų nuomojamą gyvenamąją patalpą. Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas priežiūriniu protestu kreipėsi į Aukščiausiojo Teismo prezidiumą su prašymu panaikinti teismo sprendimą bei kolegijos nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti, motyvuodamas, kad ginčą teismas turėjo spręsti pagal Vilniaus universiteto statutą, kuris yra šiam universitetui speciali norma, o Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymas yra bendras, taikomas privatizuojant visos Respublikos valstybinį ir visuomeninį butų fondą. Universiteto tarybai nesutikus ginčo patalpų privatizuoti, o Seimui šiuo klausimu nepriėmus sprendimo, teismas ieškinio patenkinti negalėjo. Aukščiausiojo Teismo prezidiumas, nagrinėdamas šį protestą, savo nutarimu sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 1994 m. birželio 27 d. Nutarimas pasiekiamas internete, adresu http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta448/content

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Butų privatizavimo įstatymo normos, nustatančios aukštųjų mokyklų bendrabučių kambarių privatizavimą, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad suteikus asmenims, aukštųjų mokyklų bendrabučiuose apgyvendintiems nuolatinių darbo santykių pagrindu, teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, visų pirma buvo siekiama išlaikyti vienodą nuostatą valstybės turto privatizavimo srityje.

 

Dėl turto konfiskavimo; nusikaltimo įrankių ir priemonių; pinigų ir kitokių vertybių, gautų ar įgytų nusikalstamu būdu

Bylos numeris Konstituciniame Teisme – 7/93

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1993 m. kovo 31 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-478kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normos (toliau – BK), numatančios turto konfiskavimą, ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 93 straipsnio 1 ir 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.

Šiaulių rajono apylinkės teismas, remdamasis BK 148 straipsnio antrąja dalimi, A. V., be pagrindinės – laisvės atėmimo bausmės, taip pat paskyrė papildomąją bausmę – turto konfiskavimą. Konstitucijos 23 straipsnyje skelbiama: „Nuosavybė neliečiama“, todėl kasacinės instancijos teismui iškilo abejonė, ar BK normos, numatančios turto konfiskavimą, neprieštarauja šiam Konstitucijos straipsniui.

Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 1993 m. gruodžio 13 d. Nutarimas pasiekiamas internete, adresu http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta478/content

Konstitucinis Teismas pripažino, kad BK 148 straipsnio antroji dalis ir BPK 93 straipsnio 1 ir 2 punktai neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tuo atveju, kai asmuo veikia priešingai kitų asmenų teisėms ir laisvėms, jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nubaustas. Kaip nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, numato baudžiamieji įstatymai. Darydamas plėšimą, asmuo pažeidžia kitų asmenų teises, užvaldo jų turtą. Be to, turtui užvaldyti jis dažnai panaudoja tam tikrus įrankius ar priemones. Toks kaltininko turimas turtas negali būti Konstitucijos 23 straipsnio prasme neliečiamas. Konstitucinis Teismas nutarė, kad kai asmuo padaro sunkų savanaudišką nusikaltimą ar nusikaltimui padaryti panaudoja įrankius ir priemones, šio turto konfiskavimas neprieštarauja Konstitucijai.