Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
lt
En

2010 m.

Informacija atnaujinta 2019-02-18 09:19:04

Dėl įmonių bankroto, įmonių restruktūrizavimo, kreditavimo sutarties

Bylos numeris Konstituciniame Teisme – 135/2010

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2010 pagal ieškovo restruktūrizuojamos UAB „Volunta Parket" ieškinį atsakovui AB bankui „Snoras" dėl nepagrįstai iš banko sąskaitos nurašytų lėšų ir palūkanų priteisimo kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar bankas, sudaręs su juridiniu asmeniu sąskaitos kreditavimo sutartį ir šios pagrindu – sąskaitoje esančių lėšų įkeitimo sutartį, turi teisę, remdamasis Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatomis, patenkinti savo finansinius reikalavimus, nurašydamas iš to asmens sąskaitos lėšas tuo metu, kai juridiniam asmeniui jau iškelta restruktūrizavimo byla. Teisėjų kolegija sprendė, kad finansinio užtikrinimo susitarimų teisinis reguliavimas, pagal kurį tais atvejais, kai sandorio šalys yra Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyti asmenys (asmenys, išskyrus fizinius asmenis, su sąlyga, kad kita šalis yra subjektas, nurodytas šios dalies 1–8 punktuose), netaikomi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme ir Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatyme įtvirtinti draudimai bei apribojimai vykdyti bankrutuojančios ar restruktūrizuojamos įmonės prievoles ir išieškoti iš jos skolas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės įstatymui principui, 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam valstybinio ūkinės veiklos reguliavimo bendros tautos gerovės labui principui bei teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams.

Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (2008 m. birželio 5 d. įstatymo redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 9 straipsnio 8 dalis, Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 1 straipsnio 6 dalis, Įmonių bankroto įstatymo (2010 m. lapkričio 4 d. įstatymo redakcija) 1 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį finansinio užtikrinimo susitarimams, kurių šalys yra Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyti asmenys, Įmonių bankroto įstatymas ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymas taikomi tiek, kiek šie įstatymai neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams.

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi, kuria nuspręsta kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylos Nr. 3K-3-483/2010, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 2013 m. gegužės 24 d. Nutarimas pasiekiamas internete, adresu http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta88/content

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 9 straipsnio 8 dalies, Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 1 straipsnio 6 dalies ir Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 4 dalies neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad finansų srityje vykdoma ūkinė veikla, tokia kaip finansinių paslaugų teikimas, yra viena iš specifinių ūkinės veiklos rūšių, kurią vykdant tiesiogiai daroma įtaka šalies finansų sistemai, visam šalies ūkiui. Įstatymų leidėjas yra įpareigotas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šalyje veikiančios finansų sistemos saugumą, stabilumą, patikimumą. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad finansinio užtikrinimo susitarimo subjektams netaikomas kitiems subjektams privalomas draudimas įmonei nuo pradėto bankroto ar restruktūrizavimo procedūros vykdyti visas iki tol neįvykdytas finansines prievoles. Jiems yra taikomos specialaus teisės akto – Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo – nuostatos. Tokiu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas lygiateisiškumo principas, kadangi įstatymų leidėjas gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų kategorijų asmenims, jeigu siekiama pozityvių visuomenei tikslų. Finansinio užtikrinimo šalys ir kiti restruktūrizuojamų arba bankrutuojančių įmonių kreditoriai priklauso skirtingoms kategorijoms, nes jų vykdomos ūkinės veiklos pobūdis, jos reikšmė finansų sistemos stabilumui yra didesnė nei kitų kreditorių. Šiuo teisiniu reguliavimu siekiama išlaikyti finansų sistemos saugumą, stabilumą, patikimumą, veiksmingą funkcionavimą, mažinti sisteminę finansų sektoriaus riziką.

2013 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2013. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.

 

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybinės žemės nuomos

Bylos numeris Konstituciniame Teisme – 28/2010 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 18 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2010 pagal ieškovų D. F. ir kt. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai ir kt. dėl administracinių aktų ir nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiais.

Nagrinėjamoje byloje Kauno apskrities viršininko sprendimais ieškovams ir O. L., kuri yra mirusi (paveldėtojai – ieškovai), grąžinta natūra dalis žemės. Šiuose sprendimuose nustatyta, kad nuosavybės teisės į negrąžintą žemę bus atkurtos vėliau sudarius su pastatų savininkais nuomos sutartį. Nuosavybės teisės į kitą žemės dalį ją grąžinant natūra ieškovams ir O. L. atkurta Kauno apskrities viršininko įsakymais, kuriuose nurodyta, kad teisės ir pareigos pagal šioje byloje ginčijamas valstybinės žemės nuomos sutartis pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip. Teisėjų kolegija sprendė, kad valstybė neužtikrina faktinio žemės grąžinimo teisėtam jos savininkui, nepagrįstai apriboja tokio asmens nuosavybės teisę, ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Pagal įtvirtintą teisinį reglamentavimą teisėtas žemės savininkas yra saistomas žemės nuomininko valia, jų abiejų suderintos valios egzistavimu, kurią suderinti, esant skirtingiems interesams ir šalims nedarant nuolaidų, yra problemiška. Teisė šalims savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, faktiškai eliminuoja teisėto žemės savininko ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties objektu esančios žemės, į kurią jam atkurta nuosavybės teisė, nes, nesant suderintos šalių valios arba esant ginčui, šalis saisto valstybinės žemės nuomos sutartyje nustatytos teisės ir pareigos.

Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2009 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XI-543 redakcija) nuostata, kad „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina naujajam žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip" bei atitinkama Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" 18 punkto 1 pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d. nutarimo Nr. 1347, 2004 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 387 redakcija) nuostata, kurios taikytinos šioje byloje, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės bei teisingumo principams.

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutartimi, kuria nuspręsta kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylos Nr. 3K-3-227/2010, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 2013 m. spalio 9 d. Nutarimas pasiekiamas internete, adresu http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta97/content

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad, viena vertus, ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), atkūrus savininkui nuosavybės teises grąžinant natūra kaimo vietovėje esančią užstatytą žemę, išnuomotą kitiems asmenims jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių eksploatacijai, buvo įtvirtintas žemės nuomos teisinių santykių tęstinumas; kita vertus, pagal visuminį teisinį reguliavimą, įtvirtintą Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) nuostatose, sudarant užstatytos valstybinės žemės nuomos sutartis šalių galimybes tarpusavio susitarimu nustatyti išnuomojamo žemės sklypo dydį, jo nuomos terminą riboja imperatyvios teisės aktų normos, t. y. užstatytų žemės sklypų nuomos terminas nustatomas atsižvelgiant į statinio naudojimo trukmę ir turi būti nuomotojo motyvuotas, o nuomojamų sklypų dydis ribojamas atsižvelgiant į statinio naudojimo reikmes. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės. Taip pat, vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, taip pat teisingumo principo, turinį. Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo nepaisymas reikštų ir konstitucinio teisinės valstybės principo nepaisymą. Vertindamas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas atsižvelgė į 1998 m. spalio 27 d. nutarimą, kuriame Įstatymo 4 straipsnio 11 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija) pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad, siekiant užtikrinti grąžintoje žemėje esančių pastatų ir statinių naudojimą pagal paskirtį, Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje nustatyta, jog piliečiai, kuriems minėtoji žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų. Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime laikėsi teisinės pozicijos, jog šitaip Įstatyme užtikrinama, kad ūkinės–komercinės paskirties pastatų savininkai turės galimybę naudotis pastatams aptarnauti reikalinga teritorija; taigi, nors įstatymų leidėjas išplėtė, palyginti su prieš tai galiojusiu restitucijos įstatymu, žemės grąžinimą kaimo vietovėje natūra, kartu Įstatyme numatytos būtinos garantijos, kad žemė, esamos infrastruktūros ir toliau būtų naudojamos pagal paskirtį.

2013 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2013. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.

 

Dėl teisėjų įgaliojimų, teisėjų įgaliojimų laiko, teisėjų įgaliojimų pratęsimo

Bylos numeris Konstituciniame Teisme – 13/04-21/04-43/04, 38/04-39/04

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. balandžio 30 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą civilinėje byloje Nr. 3K-7-152/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vaivorykštė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Revinė“.

Nagrinėjamoje byloje Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos narei teisėjai L. Tupienei sukako 65 metai. Lietuvos Respublikos Prezidentas 2009 m. balandžio 2 d. dekretu Nr. 1K-1766 pratęsė Šiaulių apygardos teismo teisėjos L. Tupienės įgaliojimus, kol bus išnagrinėtos konkrečios bylos, tačiau šiame dekrete tarp išvardytų bylų nebuvo nurodyta nagrinėjama byla. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tais atvejais, kai teisėjas, kurio įgaliojimai pratęsti, nagrinėja kitas, Respublikos Prezidento dekrete nenurodytas bylas, yra pagrindas konstatuoti, jog tose kitose bylose yra pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 2 dalies ir kitos, Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti:

-          ar Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.3.1.1 punkto 2 pastraipos išaiškinimas, kad „Konstitucija iš esmės neužkerta kelio tokiam įstatymu nustatomam teisiniam reguliavimui, kai teisėjas, nors pasibaigė jo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, dar kurį laiką gali eiti šias pareigas tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos (jose bus priimti baigiamieji sprendimai), kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus“ reiškia, jog tokio teisėjo (pranešėjo, teisėjo, kolegijos nario) Konstitucijoje įtvirtinti įgaliojimai vykdyti teisingumą yra ribojami bylų, kurios nurodytos Respublikos Prezidento dekrete dėl tokio teisėjo įgaliojimų pratęsimo;

-          ar Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 12.2 punkto 2 pastraipos išaiškinimas, kad „kol minėtos bylos dar nėra baigtos nagrinėti, tas teisėjas yra visavertis teisėjas: jis turi tuos pačius įgaliojimus vykdant teisingumą (sprendžiant bylas), kaip ir kiti atitinkamo teismo teisėjai, jo, kaip teisėjo, statusas yra nedalomas, jam taikomi tie patys iš Konstitucijos kylantys veiklos suvaržymai bei atlyginimo ribojimas, jis turi tą pačią atsakomybę, imunitetus, kaip ir kiti teisėjai. Taigi jis turi gauti tokį patį darbo krūvį (inter alia dėl to, kad tame teisme teisėjo, turinčio atlikti svarbią konstitucinę funkciją – vykdyti teisingumą, vieta dar nėra laisva), kaip ir kiti atitinkamo teismo teisėjai“ reiškia, jog toks teisėjas (pranešėjas, teisėjas, kolegijos narys) taip pat turi Konstitucijoje įtvirtintus įgaliojimus vykdyti teisingumą ir kitose, Respublikos Prezidento dekrete dėl teisėjo įgaliojimų pratęsimo nenurodytose, tačiau papildomai, kaip visaverčio teisėjo, gautose bylose iki bus priimti baigiamieji sprendimai ar jų nagrinėjimas bus atidėtas;

-          ar teisėjas, kuriam sukako 65 metai ir jo įgaliojimai Respublikos Prezidento dekretu pratęsti, kol bus išnagrinėtos dekrete nurodytos bylos, tuo atveju, kai išnagrinėtos dekrete nurodytos bylos, tačiau šis teisėjas (pranešėjas, teisėjas, kolegijos narys) kitose, kaip visaverčio teisėjo nagrinėti gautose bylose, turi Konstitucijoje įtvirtintus įgaliojimus vykdyti teisingumą tose kitose Respublikos Prezidento dekrete nenurodytose nebaigtose nagrinėti bylose.

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartimi, kuria nuspręsta kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylos Nr. 3K-7-152/2010, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas 2010 m. birželio 30 d. Nutarimas pasiekiamas internete, adresu http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta178/content

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad teisėjo pareigos nėra ribojamos bylų, kurios nurodytos Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete dėl teisėjo įgaliojimų pratęsimu. Dėl to teisėjas savo įgaliojimų pratęsimo laiku gali vykdyti teisingumą kaip visavertis teisėjas ir kitose bylose, kurios jam buvo paskirtos nagrinėti po to, kai jo įgaliojimai buvo pratęsti. Jis turi tuos pačius įgaliojimus vykdant teisingumą kaip ir kiti atitinkamo teismo teisėjai, jam taikomi tie patys iš Konstitucijos kylantys veiklos suvaržymai bei atlyginimo ribojimas, jis turi tą pačią atsakomybę, imunitetus, kaip ir kiti teisėjai.

2010 m. spalio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-152/2010. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.

 

Dėl nagrinėjimo teisme ribų ir kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme (BPK 255, 256 str.) bei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

Bylos numeris Konstituciniame Teisme – 12/2010-3/2013-4/2013-5/2013 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. kovo 5 d. nutartimi Nr. 2K-P-36/2010 kreipėsi į Konstitucinį Teismą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010 pagal nuteistojo R. M. bei jo gynėjo ir civilinio atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kasacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį teisės dirbti teisėsaugos struktūrose atėmimu dvejiems metams, pagal BK 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams su prašymu ištirti, ar galiojančios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255, 256, 320 straipsnių nuostatos atitinka Lietuvos Respublikоs Konstituciją.

Plenarinė sesija nagrinėjo bylą, kurioje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba), 137 straipsnio 1 dalį (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo) nuteistas policijos patrulis, kuris šūviais stabdė nesustojusį automobilį, pataikė į automobilio galą ir taip dėl neatsargumo sunkiai sutrikdė jame važiavusio asmens sveikatą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistojo veika iš BK 228 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į 229 straipsnį (tarnybos pareigų neatlikimas) iš anksto apie tokią galimybę neįspėjus gynybos. Kasaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas nurodė, kad taip suvaržytos kaltinamojo teisės gintis, nes jis neturėjo galimybės gintis nuo skirtingo kaltinimo. Dėl to buvo pažeista Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta nusikalstamos veikos esminių (faktinių) aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarka.

2002 m. patvirtintame BPK buvo nustatyta, kad kaltinamasis negali būti pripažintas kaltu pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, jei apie tokią galimybę nagrinėjimo teisme metu jam iš anksto nebuvo pranešta, net ir tais atvejais, kai inkriminuojama veika perkvalifikuojama pagal lengvesnį ar to paties sunkumo nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą numatantį baudžiamąjį įstatymą, nekeičiant esminių jos faktinių aplinkybių (BPK 255, 256 straipsniai). Tačiau vėliau šie straipsniai pakeisti įtvirtinant nuostatą, kad BPK 256 straipsnyje 2 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai, susiję su kaltinamojo teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą užtikrinimu, yra taikomi tais atvejais, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Tuo tarpu veiką kvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, jokia speciali procedūra BPK nenustatyta, veika perkvalifikuojama be išankstinio pranešimo apie tokią galimybę, jeigu iš esmės nekeičiamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės (BPK 256 straipsnio 4 dalis). 2002 m. patvirtintame BPK buvo įtvirtinta nuostata, kad teismas turi įgaliojimus savo iniciatyva pripažinti kaltinamąjį kaltu dėl nusikalstamos veikos, kurios esminės faktinės aplinkybės skiriasi nuo nurodytų kaltinime, iš anksto įspėjęs kaltinamąjį apie tokią galimybę ir užtikrinęs teisę į gynybą (BPK 255, 256). Tačiau vėliau šie straipsniai pakeisti įtvirtinant nuostatą, kad toks inkriminuojamos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimas galimas tik kaltinimo iniciatyva. Toks ribojimas šiuo metu taikomas ir apeliacinės instancijos teismui (BPK 320 straipsnis). Pagal šiuo metu galiojančias BPK nuostatas, jeigu asmuo yra kaltas padaręs kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, tačiau iš esmės kitomis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis, teismas neturi įgaliojimų savo iniciatyva tirti ir nustatyti šias faktines aplinkybes, pripažinti šį asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką ir, esant pagrindui, paskirti jam teisingą bausmę. Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas šiais atvejais, pažeidžiant konstitucinį teisingumo principą, išteisinti kaltą nusikalstamos veikos padarymu asmenį arba paskirti jam nepagrįstai švelnią bausmę, taip neužtikrinant veiksmingos visuomenės apsaugos nuo nusikalstamų kėsinimųsi, viešojo intereso gynimo. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, plenarinė sesija kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nuspręsti šiais klausimais:

1) ar BPK 255 straipsnio, 256 straipsnio nuostata, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo gali būti pripažintas kaltu pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, negu nurodyta kaltinime, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, iš anksto nepranešus šiam asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, jeigu iš esmės nekeičiamos inkriminuojamos veikos faktinės aplinkybės, neprieštarauja Konstitucijos 31, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) ar BPK 256 straipsnis ta apimtimi, kuria draudžia baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui savo iniciatyva pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir tais atvejais, kai teismas iš anksto praneša kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrina teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams;

3) ar BPK 320 straipsnis ta apimtimi, kuria draudžia baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai to nėra prašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose, ir tais atvejais, kai teismas iš anksto praneša baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrina teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. kovo 5 d. nutartimi, kuria nuspręsta kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylos Nr. 2K-P-36/2010, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą 3 nutartis.

Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas 2013 m. lapkričio 15 d. Nutarimas pasiekiamas internete, adresu http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta101/content

Konstitucinis Teismas pripažino, prieštaraujančiu Konstitucijai BPK 255 straipsnio 2 dalyje, 256 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį iš esmės nekeičiant inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių, galima tam tikrais atvejais nuteisti kaltinamąjį už lengvesnę nusikalstamą veiką, apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nepranešus. Šios BPK nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui pripažinta ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kitokie nusikalstamos veikos požymiai, lengvinantys kaltinamojo teisinę padėtį, yra, kai, pavyzdžiui, nustatoma, kad nusikalstama veika padaryta ne tyčia, o dėl neatsargumo. Nauji nusikalstamos veikos požymiai, lengvinantys kaltinamojo teisinę padėtį, yra, kai nustatomi baudžiamosios teisės doktrinoje vadinami privilegijuojantys požymiai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją neprivalu iš anksto pranešti apie inkriminuojamos veikos kvalifikavimo pakeitimą, kai kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių. Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams BPK 256 straipsnio 1 dalis, pagal kurią teismas negali savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeisti iš esmės skirtingomis. Tačiau BPK 256 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Vienu iš argumentų nurodyta tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas gali būti skundžiamas kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog „atsižvelgiant į tai, kad esminiu BPK pažeidimu gali būti pripažintas ir šio kodekso 20 straipsnio 5 dalies, kurioje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, pažeidimas, akivaizdu, kad BPK nustatytu teisiniu reguliavimu nėra užkertamas kelias kasacinės instancijos teismui apskųsti ir apeliacinės instancijos teisme nustatytų naujų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo.“ Konstitucinis Teismas nutraukė aptariamos R. M. baudžiamosios bylos dalį dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikiami įgaliojimai pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma, atitikties Konstitucijai; taip pat nutraukė bylos dalį BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto tiek, kiek jame apeliacinės instancijos teismui nesuteikiami įgaliojimai panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kai, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, paaiškėja naujos faktinės aplinkybės, tačiau apeliaciniuose skunduose nėra prašoma pakeisti faktines bylos aplinkybes, atitikties Konstitucijai. Toks sprendimas sietas su tuo, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos įgijo kitą turinį pripažinus prieštaraujančia Konstitucijai BPK 256 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teismas negali savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeisti iš esmės skirtingomis. Konstitucinės justicijos byloje nebeliko tyrimo dalyko. Taigi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikoma ir BPK 256 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis aplinkybėmis tvarka.

2014 m. sausio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.