Naujienos

2024 m. balandžio 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje L. L. nuteistas už tai, kad, turėdamas bendrą tyčią gauti lėšų pragyvenimui, iš parduotuvių „Iki“, „Lidl“, „Norfa“, „Rimi“ per septynis kartus pagrobė, o iš parduotuvės „Promo Cash&Carry“ pasikėsino pagrobti įvairių prekių.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. L. buvo nuteistas už atskiras septynias nedidelės vertės turto vagystes ir pasikėsinimą pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą. Už kiekvieną iš šių veikų nuteistajam L. L. buvo paskirta po penkiolika parų arešto, jas subendrinus, galutinė bausmė nuteistajam paskirta areštas devyniasdešimčiai parų.

Apeliacinės instancijos teismas pakeitė šį pirmosios instancijos teismo nuosprendį – L. L. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavo į vieną tęstinę vagystę ir paskyrė jam laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams, šią bausmę, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu.

Kasaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad byloje neįrodyta, jog jis darė vieną tęstinę nusikalstamą veiką. Vagystės padarytos iš atskirų parduotuvių, skirtingu laikotarpiu, vis kitomis aplinkybėmis, šių nusikalstamų veikų jis neplanavo daryti.

Išnagrinėjusi šią bylą priimtoje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad ir vagysčių bylose įmanomi atvejai, kad atskirus tęstinės nusikalstamos veikos veiksmus gali skirti tiek didelis laiko tarpas, tiek ir vagiama gali būti iš skirtingų šaltinių, tačiau veika gali būti pripažinta tęstine, jei nustatoma, kad visas veikas jungia bendras kaltininko sumanymas. Nustatant, ar asmuo, darydamas veikas, turėjo bendrą sumanymą, atsižvelgiama į kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir kitas aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius vogė reguliariai, tarp vagysčių buvo nedideli laiko tarpai, visos vagystės įvykdytos iš parduotuvių, esančių Panevėžyje ir Panevėžio rajone, iš parduotuvių buvo pavogta lengvai parduodamų daiktų – alkoholinių gėrimų, šiuos nuteistasis iš karto po įvykdytų vagysčių ir pardavė. Pats L. L. paaiškino, kad už vogtus daiktus gautų pinigų jam reikėjo tam, kad pragyventų. Laikotarpiu, kuriuo buvo padarytos vagystės, L. L. nedirbo, nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje, neturėjo nuolatinių pajamų; anksčiau buvo teistas ir administracine tvarka baustas už vagystes iš parduotuvių. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad nuteistasis būtų siekęs gauti pajamų kitais – teisėtais – būdais.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritarė apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad L. L. turėjo bendrą sumanymą vogti iš parduotuvių ir taip gauti lėšų pragyventi; tokius veiksmus nuteistasis tęsė tol, kol buvo sulaikytas pradėjus ikiteisminį tyrimą. Darydamas šioje byloje inkriminuotas vagystes, L. L. veikė bendra tyčia, taigi jo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip viena tęstinė vagystė.

Bylos Nr. 2K-86-628/2024. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Vieša teismų sprendimų paieška.

Cituojant arba kitaip platinant šią informaciją prašome nurodyti informacijos šaltinį.

Kontaktai žiniasklaidai:
Rimantė Kraulišė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Pirmininko tarnybos atstovė ryšiams su visuomene
Mob. tel. 8 685 84863
El. p. [email protected]
www.lat.lt
www.teismai.lt