Naujienos

2024 m. birželio 26 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą, kurioje buvęs VĮ „Automagistralė“ direktorius Vladislovas Molis apeliacinės instancijos teismo buvo išteisintas dėl jo žinioje esančio didelės vertės valstybinės įmonės turto iššvaistymo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, o bankroto administratoriai Vaidas Kašauskas ir Robertas Dumbliauskas išteisinti dėl jų žinioje esančio didelės vertės bankrutuojančios bendrovės turto pasisavinimo ir piktnaudžiavimo jiems suteiktais įgaliojimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) reikalavimų pažeidimų, paliko galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. Molis buvo nuteistas už didelės vertės svetimo turto iššvaistymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 184 straipsnio 2 dalis) ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 1 dalis) dėl to, kad jis, būdamas VĮ „Automagistralė“ direktorius, sąmoningai neinicijavęs nekilnojamojo turto pirkimo iš bankrutuojančios bendrovės, šį turtą vėliau įgijo iš naujosios savininkės – mažosios bendrijos „RV Investment“, kuriai tuo metu šis turtas priklausė, už 4,3 karto didesnę sumą negu tikroji to turto vertė. V. Kašauskas nuteistas už didelės vertės svetimo turto pasisavinimą (BK 183 straipsnio 2 dalis) ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 2 dalis), o R. Dumbliauskas – už padėjimą pasisavinti didelės vertės svetimą turtą ir piktnaudžiauti tarnybine padėtimi (BK 24 straipsnio 6 dalis ir BK 183 straipsnio 2 dalis bei BK 228 straipsnio 2 dalis) dėl to, kad V. Kašauskas, padedamas R. Dumbliausko, kuris pasitelkė svainystės ryšiais susijusį asmenį, iškreipdami bankroto administratorių teikiamų viešųjų paslaugų esmę, be varžytynių pardavė bankrutuojančios bendrovės turtą ir pasisavino už jį gautus pinigus – 56 500 Eur.

Išnagrinėjęs bylą pagal nuteistųjų V. Molio, V. Kašausko, R. Dumbliausko ir jo gynėjos apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasaciniu skundu prokuroras prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, nes apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai įvertino bylai teisingai išspręsti reikšmingus įrodymus, dalies jų neįvertino ir padarė prieštaringas bei bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Dėl tokių padarytų procesinių pažeidimų byloje netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.

Išnagrinėjusi bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą. Teisėjų kolegija pripažino, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, pasisakė dėl jų pakankamumo, įrodomosios reikšmės ir savo išvadas pagrindė jų visumos vertinimu. Išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje padaryta teisinga išvada, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog V. Molis, V. Kašauskas ir R. Dumbliauskas padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodė, kokias įrodymų vertinimo klaidas padarė pirmosios instancijos teismas ir kokios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

Teisėjų kolegija nurodė, kad bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai pripažino, jog išteisintojo V. Molio įgytas nekilnojamojo turto objektas su valstybinės žemės sklypo nuomos teise buvo naudingas įmonės vykdomai veiklai, o apeliacinės instancijos teismo ištirti įrodymai patvirtino, kad galimybė įsigyti įmonės veiklai reikalingą turtą už mažesnę kainą buvo prarasta ne dėl tyčinio V. Molio delsimo, o dėl atsakingų darbuotojų nepakankamo rūpestingumo. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė prokuroro skunde nurodytų aplinkybių dėl galimo išankstinio įgyto turto objekto kainos derinimo su turto savininku. Spręsdamas, ar sudarytas sandoris buvo akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįstas, apeliacinės instancijos teismas BPK nuostatų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad nekilnojamojo turto su žemės nuomos teise pirkimo–pardavimo sandoris buvo patvirtintas valstybinės įmonės valdybos narių, be kita ko, ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovų, kurie ne tik svarstė turto pirkimo tikslingumą, bet ir vertino turto kainą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad abiejų instancijų teismams pripažinus, jog byloje nėra pagrindo daryti išvadą dėl bankroto administratorių V. Kašausko ar R. Dumbliausko ryšių su bankrutuojančios bendrovės turtą įgijusių mažosios bendrijos „RV Investment“ atstovais, ir nustačius, kad bankroto administratorius V. Kašauskas laikėsi kreditorių nustatytos turto pardavimo tvarkos ir kainos, byloje nėra jokių prielaidų daryti išvadą, kad buvo abiejų bankroto administratorių iš anksto sugalvotas planas per kelis asmenis, kurie susiję svainystės ir giminystės ryšiais, pasisavinti pinigus be varžytynių pardavus bankrutuojančiai bendrovei priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Bylos Nr. 2K-77-654/2024 (aktyvi nuoroda). Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Vieša teismų sprendimų paieška.

Cituojant arba kitaip platinant šią informaciją prašome nurodyti informacijos šaltinį.

Kontaktai žiniasklaidai:
Ieva Mastenica
Laikinai atliekanti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Pirmininko tarnybos atstovės ryšiams su visuomene funkcijas
Mob. tel. 8 685 84863
El. p. i.mastenica@lat.lt
www.lat.lt
www.teismai.lt