Naujienos

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, (Direktyva 2011/83) nuostatų aiškinimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas (krovinio siuntėjas, vartotojas) su atsakove (krovinio vežėja, verslininke) telefonu (žodžiu) sudarė krovinio vežimo sutartį ir susitarė, kad atsakovė iš Norvegijos į Lietuvą už 450 Eur paslaugos kainą perveš ieškovo asmeninėms reikmėms naudojamus daiktus – du motociklus, keturratį, dvi skalbimo mašinas, dvi džiovykles. Krovinys siuntėjo vežėjai 2020 m. birželio 16 d. buvo perduotas Norvegijoje. 2020 m. birželio 17 d. Norvegijos ir Švedijos pasienyje atsakovės darbuotojas, vykdantis pervežimą, buvo sustabdytas Švedijos muitinės pareigūnų. Patikrinus gabenamą krovinį, buvo priimtas sprendimas, kad iš Norvegijos į Europos Sąjungos teritoriją įvežami daiktai turėjo būti deklaruojami muitinei. Tą pačią dieną buvo surašyta muitinės deklaracija, kuria buvo pritaikyti 3890,59 Eur muito mokesčiai. Atsakovė sumokėjo Švedijos muitinės pritaikytus muito mokesčius ir išrašė ieškovui 4340,59 Eur sumos sąskaitą faktūrą (450 Eur už vežimo paslaugą ir 3890,59 Eur mokesčius išvežant prekes iš šalies). Atsakovė visus ieškovo perduotus daiktus, išskyrus motociklą KTM, 2020 m. birželio 20 d. pristatė į ieškovo nurodytą vietą Lietuvoje ir informavo, kad sulaikytą motociklą atiduos tada, kai ieškovas apmokės pirmiau minėtą sąskaitą faktūrą. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, kuriai iš šalių turi tekti Švedijos muitinės pritaikyti muito mokesčiai.

Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kilo klausimas, ar krovinio vežėjas tinkamai įvykdė Direktyvos 2011/83 jam nustatytą vartotojo informavimo apie paslaugos ypatybes ir kainą pareigą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad vežimo paslaugos ypatybės (Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies a punktas) gali būti aiškinamos siaurai, t. y. tik kaip apimančios vežimo teisinį santykį (krovinio paėmimo vieta, pristatymo vieta, maršrutas, kaina ir kt.), tačiau neapimančios informacijos apie muitinės procedūras bei šioms procedūroms reikalingus dokumentus, arba plačiai, t. y. prie vežimo paslaugos ypatybių priskiriant informaciją ir apie vežimui taikomas muitinės procedūras.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies c punktas taip pat galėtų būti suprantamas siaurai arba plačiai. Tuo atveju, jei vežimo paslaugos kaina, ir, jei taikoma, visos papildomos gabenimo, pristatymo ir pašto išlaidos aiškintinos siaurai, t. y. kaip neapimančios muito mokesčių, krovinio vežėjas neturi pareigos vartotojui pateikti konkrečią informaciją apie pervežimui taikytinus muito mokesčių tarifus ir dydžius, skaičiuoti šį mokestį. Kita vertus, aiškinant minėtą nuostatą plačiai, krovinio vežėjas turėtų pateikti vartotojui informaciją apie konkrečius muito mokesčių tarifus ir dydžius (apskaičiuoti mokestį) arba informaciją apie tai, kad gali tekti apmokėti tokio pobūdžio papildomas išlaidas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies a punktas, nustatantis verslininko pareigą informuoti vartotoją apie paslaugos ypatybes, aiškintinas kaip reiškiantis verslininko, teikiančio tarptautinio daiktų pervežimo paslaugą vartotojui, pareigą informuoti vartotoją apie vežimui taikomas muitinės procedūras? Jeigu Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas kaip nustatantis verslininko pareigą informuoti vartotoją apie tarptautiniam pervežimui taikomas muitinės procedūras, ar verslininkui pakanka nurodyti, kad siuntėjas (vartotojas) turi pasirūpinti muitinės procedūroms reikalingais dokumentais ir sumokėti muito mokesčius, ar verslininkas turi pateikti išsamią informaciją (sąrašą) apie konkrečius muitinei pateikti reikalingus dokumentus ir taikytinus muito mokesčių tarifus (dydžius)?
2. Ar Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta verslininko pareiga informuoti vartotoją apie prekių ir paslaugų kainą, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, arba, jeigu dėl prekių arba paslaugų pobūdžio ši kaina yra tokia, kad pagrįstai negali būti apskaičiuota iš anksto, metodą, pagal kurį ši kaina apskaičiuojama, ir, jei taikoma, visas papildomas gabenimo, pristatymo ir pašto išlaidas arba, jei tos papildomos išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti apskaičiuotos iš anksto, pateikti informaciją apie tai, kad gali tekti apmokėti tas papildomas išlaidas, reiškia verslininko, teikiančio tarptautinio daiktų vežimo paslaugą, pareigą informuoti vartotoją apie konkrečiam vežimui taikomus muito mokesčius (mokesčių tarifus ir dydį)?

Europos Sąjungos Teisingumo Teismui išaiškinus Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies a ir c punktus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galės nuspręsti, kuriai šaliai dėl netinkamai įvykdytų muitinės procedūrų tenka vežimo metu patirtos išlaidos.

Bylos Nr. 3K-3-143-378/2024.

Daugiau informacijos čia.

Cituojant arba kitaip platinant šią informaciją prašome nurodyti informacijos šaltinį.

Kontaktai žiniasklaidai:
Ieva Mastenica
Laikinai atliekanti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Pirmininko tarnybos atstovės ryšiams su visuomene funkcijas
Mob. tel. +370 685 84863
El. p. i.mastenica@lat.lt
www.lat.lt
www.teismai.lt