Naujienos

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta civilinė byla, kurioje buvo sprendžiamas klausimas, ar Latvijos įmonė (ieškovė), susitarusi grąžinti iš Italijos įmonės nupirktas prekes pardavėjai, gali pareikšti reikalavimą Lietuvos įmonei (atsakovei), pasamdytai pervežti šias prekes, atlyginti dėl prarasto krovinio patirtą žalą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad krovinio pervežimą atgal į Italiją užsakė pati grąžinamų prekių pardavėja. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nėra krovinio vežimo sutarties šalis, nes krovinio siuntėja ir gavėja yra Italijos įmonė. Dėl to teismas nusprendė, kad ieškovė neturi teisės pareikšti reikalavimo atsakovei. Be to, teismo vertinimu, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė tinkamai pristatė krovinį gavėjai. Todėl pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovė, neatgavusi už grąžinamas prekes sumokėtų pinigų dėl to, jog Italijos įmonė nurodė jų negavusi, turi teisę pareikšti reikalavimą vežėjai dėl nuostolių atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nusprendė, jog byloje pateiktų įrodymų nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti krovinio tinkamą pristatymą gavėjai, todėl ieškinį patenkino visiškai.

Kasacinis teismas, vadovaudamasis anksčiau suformuota praktika, nurodė, jog krovinio praradimu pažeidžiama savininko nuosavybės teisė, todėl nepriklausomai nuo to, kad jis pats tiesiogiai nedalyvauja pervežimo procese, jo pažeista teisė turi būti ginama. Teisę į ieškinį šie asmenys turi ir tai išplaukia iš krovinių pervežimo sutarties, kaip specifinės sutarties trečiojo asmens naudai, pobūdžio. Kasacinis teismas išaiškino, jog teisę reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo iš vežėjo turi asmuo, kuris faktiškai patyrė nuostolių dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo. Tai geriausiai atitinka civilinės atsakomybės prasmę ir paskirtį. Todėl nuostolių atlyginimo galėtų reikalauti krovinio gavėjas, siuntėjas, asmuo, sudaręs sutartį su vežėju ir atlyginęs nuostolius siuntėjui ar gavėjui, taip pat prekių savininkas, jei jis nėra nei siuntėjas, nei gavėjas, bet jo turtui padaryti nuostoliai krovinį praradus, sugadinus ar jį pavėluotai pristačius.

Atsižvelgdamas į bylą nagrinėjusių teismų nustatytą aplinkybę, kad ieškovė pervežimo procese dalyvavo kaip faktinė siuntėja, perdavusi jai nuosavybės teise priklausantį krovinį vežėjai, faktiškai vykdžiusiai krovinio pervežimą ir turėjusiai jį pristatyti gavėjai, kasacinis teismas konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė šiuo atveju turi teisę pareikšti reikalavimą atsakovei.

Tačiau kasacinis teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, atsakovei iškėlė pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą, todėl nepagrįstai nusprendė, jog atsakovės pateiktų įrodymų nepakanka konstatuoti, kad krovinys buvo tinkamai pristatytas gavėjai.

Dėl šios priežasties Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

2024 m. gruodžio 3 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-225-381/2024 (aktyvi nuoroda). Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.