Naujienos

2024 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė nutartį baudžiamojoje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl esminio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 106 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta išteisintojo teisė į išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, pažeidimo. Teisėjų kolegija tenkino išteisintojo ir jo gynėjo kasacinį skundą ir priteisė išteisintam asmeniui išlaidų, patirtų advokato paslaugoms visų instancijų teismuose apmokėti, atlyginimą iš valstybės lėšų.

Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo išteisintajam, priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Šarūnui Narbutui jo prašymu kitų žmonių suteiktos lėšos, skirtos gynybai, tapo jo nuosavybe, o aplinkybės, iš kokių šaltinių asmuo gavo lėšų teisinėms paslaugoms apmokėti, nustatymas išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas priešingą išvadą, ją grindė tuo, kad Š. Narbutas per internetinę lėšų pritraukimo platformą surinko gynybai skirtas lėšas, todėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti jis realiai nepatyrė, ir kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu byloje Narbutas prieš Lietuvą buvo atsisakyta priteisti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, nes šios išlaidos faktiškai nebuvo patirtos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, tenkindama kasacinį skundą, konstatavo, kad nei BPK 106 straipsnio 3 dalyje, nei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarime, kurį įgyvendinus buvo priimta minėta BPK 106 straipsnio 3 dalis, nei kasacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje nėra įtvirtinto reikalavimo, taikant BPK 106 straipsnio 3 dalį, nustatyti lėšų kilmės šaltinį. Kitoks šios normos aiškinimas reikštų nepagrįstą BPK 106 straipsnio 3 dalyje nurodyto reguliavimo išplėtimą. Spręsdami tokį klausimą teismai turi įvertinti tik tai, ar tokios išlaidos buvo būtinos ir pagrįstos, ir laikytis teisės aktų nustatytos atlyginimo iš valstybės lėšų tvarkos.

Teisėjų kolegija pripažino, kad tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojantis principas „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ taikytinas ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas, nes, pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys.

Kasacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad EŽTT 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu byloje Narbutas prieš Lietuvą atsisakė priteisti prašomų išlaidų, susijusių su peticijos pateikimu ir teisine gynyba, atlyginimą motyvuodamas tuo, jog faktiškai pats Š. Narbutas išlaidų nepatyrė. Tuo tarpu nacionalinėje teisėje, taikant BPK 106 straipsnio 3 dalį, tokia sąlyga nėra nustatyta. EŽTT sprendimas nepriteisti Š. Narbutui jo prašomo išlaidų atlyginimo nėra susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencijos) laikymusi nacionalinėje teisėje, atitinkamai jis nacionalinių teismų nesaisto. Valstybėms narėms yra privalomi EŽTT sprendimai, kuriuose konstatuojami Konvencijos pažeidimai, tačiau nacionalinės teisės nesaisto minėto teismo procedūriniai sprendimai, kylantys ne iš Konvencijos nuostatų taikymo.

Taigi teisėjų kolegija konstatavo, kad lėšų, kuriomis išteisintajam yra atlyginamos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti, kilmės nustatymas nėra įtvirtintas BPK 106 straipsnio 3 dalyje, o EŽTT 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Narbutas prieš Lietuvą nepriteisti Š. Narbutui jo prašomo išlaidų atlyginimo nėra susijęs su Konvencijos laikymusi nacionalinėje teisėje.

2024 m. lapkričio 18 d. nutartis byloje Nr. 2K-241-387/2024 (aktyvi nuoroda). Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.