Naujienos

Teismai viešojoje erdvėje dažniausiai minimi dėl juose nagrinėjamų bylų, priimamų sprendimų ar visuomenėje rezonansą keliančių teisinių klausimų. Vis dėlto tai, kas vyksta teismų viduje, kaip formuojasi profesinė kultūra, priimami instituciniai sprendimai ir ugdoma lyderystė, kur kas mažiau matoma.

Šįkart – interviu su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke dr. Danguole Bubliene ne apie konkrečias bylas ar teismų sprendimus, o apie nedažnai aptariamą teisminę lyderystę. 

Kai kalbame apie lyderystę, dažniausiai įsivaizduojame žmogų, kuris geba įkvėpti, telkti ir nukreipti žmones bendram tikslui. Tačiau ką reiškia lyderystė teismų bendruomenėje?

Žodynai sąvoką „lyderystė“ apibrėžia kaip gebėjimą motyvuoti, vesti ir įkvėpti kitus siekti bendrų tikslų pasitelkiant įtaką, o ne priverčiant. Dabar vis dažniau girdime apie lyderystę teismų bendruomenėje, kuri apima ir teisėjų lyderystę, ir teismų lyderystę (angl. „judicial leadership“), toliau kalbėdama šį terminą ir vartosiu.

Tiesa, reikia pripažinti, kad teisminė lyderystė retai kada buvo savarankiška studijų ar tyrimų sritis, todėl apie ją, kaip sakė Naujosios Zelandijos Aukščiausiojo Teismo pirmininkė Dame Helen Winkelmann, dažniau kalbama atsiminimų nei mokslinių tyrimų forma. Bet mokslinių šios srities tyrimų tikrai buvo, ir jie patvirtina, kad teismo lyderio vaidmuo nebūtinai reiškia vieną konkretų elgesio modelį, todėl išskiria skirtingas teisminės lyderystės formas.

Pirmiausia tradiciškai galime kalbėti apie administracinę (formaliąją) lyderystę – teismo vadovo lyderystę, kuri pasireiškia gebėjimu telkti kolegas, prisiimti atsakomybę ne tik už teismo kaip institucijos veikimą, bet ir visos teismų sistemos funkcionavimą, inicijuoti pokyčius, padėti spręsti sudėtingus organizacinius klausimus. Tai – lyderystė, kuri dažniausiai susijusi su tuo, kaip veikia pats teismas kaip institucija. Šios lyderystės įgyvendinimo ribas lemia konstitucinė teismų paskirtis, teismų kaip vienos iš valstybės valdžių veikimo ypatumai, įstatymu apibrėžti teismų vadovų įgalinimai. Teismų lyderių galimybės daryti sprendimus yra stipriai iš esmės nulemtos teismų finansavimo, kuris, kaip žinome, skiriamas kitų dviejų valdžių.

Ypač svarbi yra jurisprudencinė, arba intelektinė, lyderystė. Nors apie ją mažiausiai kalbama, ji labiausiai atspindi teisėjo veiklą. Ši lyderystė pirmiausia atsiskleidžia per teisėjo sprendimus, jų argumentaciją, gebėjimą pasiūlyti įtikinamą teisinį sprendimą, formuoti nuoseklią jurisprudenciją, o kartais – ir iškelti naują teisės raidos kryptį. Tokia lyderystė siejasi su teisėjo asmenybe, jo vertybiniu profesiniu autoritetu kolegų akyse, intelektiniais ir įtikinėjimo gebėjimais.

Yra išskiriama ir dar viena lyderystės sritis – santykis su profesine teisininkų bendruomene ir plačiąja visuomene. Teisėjai atstovauja teismui profesinėje erdvėje, dalyvauja akademinėse diskusijose ir teisėjų bendruomenės veikloje, palaiko tarptautinius ryšius, kalbėdami visuomenei apie teisingumo vykdymą. Tai – labai svarbi lyderystės kryptis, nes būtent tiesiogiai komunikuojant su visuomene pačiais įvairiausiais teismų veiklos klausimais formuojamas supratimas apie teismą, jo vaidmenį ir teisingumo sistemos principus. Taip teisėjas padeda visuomenei suprasti teismą, jo vaidmenį ir teisės sistemą, kuria teismo, kaip institucijos, tarptautinį autoritetą.

Išskiriama ir socialinė lyderystė – lyderystė teismo viduje, santykiuose su teismo personalu. Man atrodo, kad stipriam teismui reikia visų šių lyderystės formų. Vienas teisėjas gali būti ypač svarbus institucijos organizavimui, kitas – teisės raidai ir jurisprudencijai, trečias – profesiniam dialogui ir teismo ryšiui su platesne bendruomene. Pritariu požiūriui, kad teisminė lyderystė nėra vienas kuris gebėjimas, tai – skirtingų gebėjimų ir veiklos sričių visuma. Todėl stipri institucija nebūtinai yra ta, kurioje ryškus vienos konkrečios srities lyderis. Priešingai, ji stipri tada, kai skirtingi žmonės skirtingais būdais prisiima atsakomybę ne tik už instituciją, bet ir už visą teismų sistemą – jos raidą ir ateitį.

Teisminė lyderystė sietina ypač su Aukščiausiuoju Teismu ir jo teisėjais. Aukščiausiojo Teismo vieta teismų sistemoje, jo paskirtis ir kompetencija, kasacinės praktikos reikšmė leidžia teigti, kad lyderiais tampa visi Aukščiausiojo Teismo teisėjai nepriklausomai nuo to, kad jie neturi vadovo (formalaus lyderio) statuso. Šiems teisėjams neabejotinai tenka ir reprezentacijos funkcija – atstovauti ne tik Aukščiausiajam Teismui, bet daugeliu atvejų – ir visai teismų sistemai. Neatsitiktinai, pvz., vienas iš reikalavimų, keliamų Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo teisėjui, yra gebėjimas atlikti teismo atstovavimo funkciją.

Tradiciškai iš teisėjo tikimės santūrumo, neutralumo, tam tikro atsiribojimo nuo viešojo gyvenimo. Ar lyderystė neprieštarauja šiam tradiciniam teisėjo vaidmens supratimui?

Teisėjo lyderystę reikia suprasti kitaip nei politinę, visuomeninę ar ir netgi vadybinę lyderystę. Teisėjui nebūtina būti matomam, charizmatiškam ar siekti pasekėjų. Priešingai, santūrumas, neutralumas ir tam tikra distancija nuo viešojo gyvenimo yra neatsiejami nuo teisėjo vaidmens. Teisėjas negali siekti visuomenės palankumo ar tapti politinių ir socialinių kovų dalyviu. Tačiau tai nereiškia, kad teisėjas negali ir neturi būti lyderis. Teisėjo lyderystė pirmiausia yra paremta asmeniniu pavyzdžiu. Ji pasireiškia gebėjimu išlikti nepriklausomam, kai patiriamas spaudimas, priimti nepopuliarų sprendimą, kai to reikalauja teisė, prisiimti atsakomybę už savo sprendimą ir savo elgesiu palaikyti pasitikėjimą teisingumu.

Jau minėjau, kad skiriamos dvi lyderystės sampratos: įtakos lyderystė – siekis telkti žmones, formuoti nuomonę, įtikinti ir principų lyderystė – gebėjimas laikytis vertybių ir rodyti standartą savo sprendimais bei elgesiu. Pirmoji teisėjui gali būti atsargiai įgyvendinama, antroji – būtina. Todėl teisėjo lyderystė dažnai yra gerokai tylesnė, tačiau ne mažiau paveiki.

Nors santūrumas yra teisėjo profesijai būdinga savybė, šiuolaikinėje visuomenėje vien santūrumo ne visada pakanka. Suprantama, kad teisėjui saugiausia kalbėti per savo sprendimus ir tai atitinka nusistovėjusią teisėjų komunikacijos tradiciją. Tačiau teismas turi gebėti paaiškinti savo sprendimus ir savo vaidmenį visuomenėje ir tai turi būti daroma neprarandant neutralumo. Taigi teisėjo santūrumas neturėtų reikšti tylėjimo, o lyderystė – viešumo siekimo. Teisėjas turi būti lyderis teisės, teisingumo ir profesinės atsakomybės srityje. Jo autoritetas turėtų kilti ne tiek iš gebėjimo įtikinti kitus, o iš gebėjimo išlikti nepriklausomam, principingam ir teisingam net tada, kai tai nėra patogu ar populiaru. Būtent tokia lyderystė ne paneigia tradicinį teisėjo vaidmenį, o suteikia jam šiuolaikinį turinį.

Taip, teisėjo profesija reikalauja santūrumo ir nešališkumo, tačiau kartu visuomenei svarbu suprasti, kaip veikia teismai, koks jų vaidmuo. Kaip rasti pusiausvyrą tarp šių dalykų?

Teisėjo neutralumas nėra pareiga apskritai tylėti. Matyt, ribą galima nusakyti taip: teisėjas turi susilaikyti nuo kalbėjimo, jei pasisakymas gali būti suprastas kaip išankstinė nuomonė konkrečioje byloje ar tiesiog kaip politikavimas, tačiau jis neturėtų tylėti tada, kai tylėjimas gali pakenkti teisingumo sistemai.

Teisėjo pareiga kalbėti gali atsirasti bent keliais atvejais. Pirma, kai kyla grėsmė teismo nepriklausomumui. Jeigu teismams daromas politinis ar kitoks spaudimas, visiška tyla gali būti suprasta ne kaip neutralumas, o kaip abejingumas. Teisėjas neturėtų ginti konkretaus sprendimo ar teisėjo asmeniškai, tačiau institucinis teisėjų balsas gali būti būtinas ginant pačią teisės viršenybę.

Antra, kai kyla grėsmė pagrindinėms teisės ir teisingumo vertybėms. Teisėjo pareiga nėra komentuoti kiekvieną visuomenės problemą. Tačiau teisės viršenybė, teismų nepriklausomumas, žmogaus teisės ir teisė į teisingą procesą yra tokie pamatiniai dalykai, kad, esant akivaizdžiam jų pažeidimui, visiškas tylėjimas negalėtų būti pateisinamas.

Ir, žinoma, trečia, teisėjas turi kalbėti aiškindamas, ką ir kodėl daro teismas. Teisėjas turi skirti laiko ne tik tiesioginei savo funkcijai – teisingumui vykdyti, bet ir visuomenei informuoti, suprantamai paaiškindamas, kaip veikia teismų sistema, kokios atitinkamais atvejais yra asmenų teisės ir pareigos, kokie gali kilti tam tikro procesinio elgesio padariniai ir pan. Kaip minėjau, teisėjai pirmiausia kalba savo sprendimais. Ir tai iš tiesų yra labai stipri komunikacijos forma. Teismo sprendime yra išdėstyti faktai, teisės normos, jų aiškinimas, faktų kvalifikavimas ir to motyvai. Teismo sprendimas gali būti teisiškai nepriekaištingas, bet jeigu jis surašytas specialia, sudėtinga teisine kalba arba jei jo esmę viešojoje erdvėje iškreipia klaidingi aiškinimai, teismo komunikacija tampa ne pasirinkimu, o pasitikėjimo teisingumu palaikymo priemone. Paaiškinti yra būtina. Jeigu teismas niekada nekalba apie savo vaidmenį, nepriklausomumą ar teisės viršenybę, viešąją erdvę gali užpildyti tie, kurie teismą apibrėžia pagal savo interesus. Tačiau teisėjo kalba turi būti ne politinė, ne agitacinė ir ne asmeninė – ji turi būti institucinė, principinga ir paremta teise.

Vienareikšmiškai neutralumas nereiškia tylėjimo. Neutralumas reiškia, kad teisėjas kalba tam, kad apsaugotų teisingumo principus. O riba tarp neutralumo ir profesinės atsakomybės prasideda būtent ten, kur tylėjimas jau nesaugo teisėjo nešališkumo, bet pradeda silpninti pačią teisę, teisingumą ar pasitikėjimą teismu.

Teisėjo nepriklausomumą įprasta sieti su apsauga nuo išorinio spaudimo. Tačiau ar kartais spaudimas nekylа ir iš pačios profesinės bendruomenės? Kaip išsaugoti bendruomeniškumą, neapribojant teisėjo laisvės mąstyti savarankiškai?

Taip, teisėjo nepriklausomumą pirmiausia siejame su apsauga nuo išorinio poveikio – politikų, kitų valdžios institucijų ar kitų interesų grupių. Tačiau iš tiesų teisėjo nepriklausomumui gali grėsti ne tik išorinis spaudimas. Kartais pavojingas gali būti ir vidinis spaudimas – lūkestis mąstyti, spręsti ar elgtis taip, kaip „įprasta“ teisėjų bendruomenėje. Tai ypač subtili problema. Ir subtili bent keliais aspektais. Pirmiausia, teisėjams profesinė bendruomenė yra būtina: teisėjams reikia bendrų standartų, etikos, tarpusavio paramos ir profesinio dialogo. Tačiau ta pati bendruomenė gali tapti nepriklausomumo rizika, jeigu solidarumas pradedamas tapatinti su vienoda nuomone.

Todėl turime kalbėti apie sveiką profesinę kultūrą, t. y. bendruomenę, kurioje galima nesutikti su kolegos teisiniu vertinimu, kelti nepatogius klausimus, pripažinti savo klaidą, kritikuoti teismo administravimo sprendimus, diskutuoti apie teismų veiklos trūkumus, turėti kitokią profesinę poziciją ir dėl to nebūti laikomam „nelojaliu“. Tokioje kultūroje solidarumas reiškia įsipareigojimą bendroms vertybėms, o ne vienodą mąstymą.

Konformizmas prasideda tada, kai profesinė kultūra tampa nesveika ir vis labiau įsigali taisyklės: „taip čia nedaroma“, „visi taip supranta šį klausimą“, „geriau šito viešai nekelti“, „nereikia išsiskirti“, „kolegos to nesupras“. Ypač pavojinga, kai teisėjas pradeda koreguoti savo poziciją ne dėl teisės argumentų, o dėl to, kaip jo sprendimą įvertins kolegos.

Todėl stipri teisėjų bendruomenė turėtų būti ne ta, kurioje visi sutaria, o ta, kurioje galima saugiai nesutikti. Labai svarbi profesinės kultūros užduotis – ne panaikinti nuomonių skirtumus, o sukurti tokią aplinką, kurioje skirtinga nuomonė nebūtų suvokiama kaip nelojalumas teismui.

Kita vertus, svarbi profesinės kultūros dalis yra diskusijų kultūra. Svarbu, kad kitokia pozicija netaptų prieštaravimu dėl prieštaravimo ar kritika dėl kritikos. Teismų aplinkoje dar didesnę reikšmę turi dalykiškumas ir gebėjimas matyti ne tik savo poziciją, bet ir jos poveikį visai institucijai, visuomenei. Lyderystė čia nėra gebėjimas suburti vieną grupę prieš kitą ar kuo garsiau išreikšti nesutikimą. Ji labiau pasireiškia gebėjimu kelti svarbius klausimus, argumentuotai diskutuoti, įtikinti kitus arba pačiam būti įtikintam, kai kito argumentai yra stipresni.

Pastarųjų metų patirtis teismų sistemoje labai gerai parodė, kaip svarbu tokiose situacijose išsaugoti gebėjimą kalbėtis ir girdėti vieniems kitus. Kai kyla sudėtinga institucinė problema, natūraliai atsiranda daug emocijų ir skirtingų pozicijų. Tačiau būtent tada ypač svarbu, kad diskusija neprarastų profesinio ir dalykinio pobūdžio, kad jos neužgožtų emocinis laukas ir nenoras girdėti racionalių argumentų ir kad skirtingos nuomonės netaptų ilgalaikio susipriešinimo pagrindu.

Lyderystė dažnai reiškia pasirengimą atsiskirti nuo daugumos ir laikytis savo pozicijos. Tačiau teisėjui kartu svarbus profesinės bendruomenės pasitikėjimas, kolegialumas. Kaip sukurti kultūrą, kurioje lojalumas institucijai nereiškia tylėjimo?

Manau, kad čia slypi vienas svarbiausių teisėjų profesinės kultūros paradoksų: institucijai reikia lojalumo, tačiau teisingumui reikia nepriklausomo mąstymo. Šie dalykai neprieštarauja vienas kitam, jeigu tiksliai apibrėžiame, kam iš tiesų esame lojalūs. Lojalumas institucijai neturėtų reikšti lojalumo jos nuomonei. Teisėjas neturėtų būti lojalus konkrečiai daugumos pozicijai, kolegų nuomonei ar net nusistovėjusiai institucinei praktikai. Jo lojalumo objektas turėtų būti Konstitucija, teisė, teisingumo principai ir pati teismo, kaip nepriklausomos institucijos, paskirtis. Todėl kartais galima būti labai lojaliam institucijai būtent tada, kai jai prieštarauji. Kritikuoti instituciją dėl jos neefektyvaus veikimo nėra tas pats, kas būti nelojaliam institucijai. Jeigu teisėjas pastebi problemą ir ją iškelia argumentuotai, jis ne silpnina instituciją – jis gali padėti jai išlikti stipriai.

Kolegialumas nėra bendra ar vienoda nuomonė. Kolegialumas tarpsta ne tada, kai visi sutaria, o tada, kai nesutarimas nesunaikina tarpusavio pasitikėjimo. Profesinėje kultūroje turėtų būti normalu pasakyti: „su jumis nesutinku, bet gerbiu jūsų teisę taip manyti“. Tam reikia sąmoningai kurti kultūrą, kurioje kritikuojami argumentai, o ne žmogus, kitokia nuomonė nelaikoma nelojalumu, pripažįstama teisė suklysti, aukštesnes pareigas einantis ar didesnę patirtį turintis teisėjas nėra automatiškai laikomas teisesniu, diskusija nesibaigia vien todėl, kad dauguma jau susiformavo nuomonę. Be kita ko, tam tikrą diskusijų kultūrą suponuoja ir proceso kodeksai, pvz., Civilinio proceso kodekse nustatyta, kad priimant teismo nutartį kasaciniame teisme pirmas kalba mažiausią teisėjo darbo stažą kasaciniame teisme turintis teisėjas, o paskutinis – teismo posėdžio pirmininkas.

Institucija turi mokėti atlaikyti kritiką. Čia tenka pripažinti ir teismų vadovų bei teismų savivaldos atsakomybę. Jei institucija nori nepriklausomų teisėjų, ji turi toleruoti ne tik jų nepriklausomus sprendimus, bet ir nepatogius klausimus. Institucijos stiprumas matuojamas ne tuo, kiek joje mažai kritikos, o tuo, kiek kritikos ji gali išgirsti neprarasdama tarpusavio pasitikėjimo. Taip pat reikėtų skirti viešą lojalumą nuo vidinės kritikos. Teisėjas negali elgtis taip, kad jo asmeninis nesutikimas su kolegomis taptų institucijos autoriteto griovimu. Viešas kalbėjimas neturėtų tapti vidinio dialogo pakaitalu, o tuo labiau neturėtų būti grindžiamas emocine priešprieša. Tačiau tai kartu nereiškia, kad nesutikimas turi būti nutylėtas. Todėl manau, kad turime gebėti sudėtingus klausimus spręsti pačioje institucijoje. Tam būtinos saugios vidinės erdvės: profesinės diskusijos, kolegialus vertinimas, anoniminių pasiūlymų galimybės, atviri susitikimai su teismų vadovybe, galimybė kelti sistemines problemas nebijant neigiamų padarinių.

Brandi teisėjų kultūra galėtų ir, manau, turėtų remtis labai paprastu principu: lojalumas institucijai suteikia teisę kalbėti, o ne pareigą tylėti. Brandi teisėjų, kaip ir bet kuri kita, bendruomenė nėra ta, kurioje visi mąsto vienodai. Brandi ta, kurioje teisėjas gali nesutikti su dauguma neprarasdamas kolegų pagarbos, o dauguma išgirsta mažumą neprarasdama savo autoriteto. Būtent tokioje kultūroje nepriklausomumas ir kolegialumas ne konkuruoja, o vienas kitą stiprina.

Cituodami arba kitaip platindami šią informaciją, nurodykite informacijos šaltinį.

Kontaktai žiniasklaidai:
Tautvilė Merkevičiūtė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Pirmininko tarnybos atstovė ryšiams su visuomene
Mob. tel. +370 685 84 863
El. p. [email protected]
www.lat.lt

Sekite mus LinkedIn

Šie ir panašūs klausimai taip pat buvo aptarti ir Lietuvoje vykusioje tarptautinėje teisininkų lyderystės konferencijoje „LAW Forum“.