Naujienos

2024 m. sausio 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą dėl Kauno rajono savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vadovo S. Lemziakovo veiksmų, kai jis, kilus konfliktui su kitu vairuotoju dėl pastarojo vairavimo, nukentėjusiajam dūrė peiliu į kairę šlaunį, taip nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 138 straipsnio 1 dalis), sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką (BK 284 straipsnis), sugadindamas nukentėjusiojo automobilio variklio dangtį (BK 187 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas S. Lemziakovą pripažino kaltu ir nuteisė dėl visų kaltinimų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad S. Lemziakovas kito asmens sveikatą sutrikdė ir jo turtą sugadino gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingų veiksmų, o visuomenės rimties ir tvarkos nesutrikdė.

Byloje nustatyta, kad S. Lemziakovas, manydamas, kad nukentėjusysis pažeidė Kelių eismo taisykles, sustojęs ir priėjęs prie nukentėjusiojo automobilio, ėmė aiškinti jam apie galimas teisines pasekmes. Nukentėjusiajam irgi ėmus konfliktuoti, S. Lemziakovas dūrė jam peiliu į koją.  

Išnagrinėjusi bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pabrėžė, kad jokie teisės aktai nesuteikia eismo dalyviui teisės mačius įvykį, kurį jis laiko teisės pažeidimu, pačiam aiškintis jo aplinkybes, nurodinėti kitam eismo dalyviui apie jo veiksmų teisinį vertinimą ar apie galimas pasekmes. Tai gali daryti tik valstybės tam įgalioti pareigūnai ir tik pagal savo kompetenciją. S. Lemziakovas, kaip buvęs ilgametis policijos pareigūnas, įvykio metu ėjęs Kauno rajono savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vadovo pareigas, neabejotinai žinojo teisės pažeidimų tyrimo tvarką. Eismo dalyvis ar bet koks kitas asmuo, manantis, kad kitas eismo dalyvis galėjo pažeisti Kelių eismo taisykles ar padaryti kitą teisės pažeidimą, turi apie tai pranešti kompetentingai institucijai, tačiau ne pats aiškintis jo aplinkybes.

Teisėjų kolegija paaiškino, kad abipusio konflikto metu, kai abi pusės aktyviai konfliktuoja ir įžeidinėja viena kitą, nesant vienos iš konflikto pusių pavojingo kėsinimosi, teisė į būtinąją gintį nekyla. Nukentėjusysis prieš S. Lemziakovą nesmurtavo ir nesiruošė smurtauti, todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad įvykio metu nebuvo realiai pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi situacijos, todėl S. Lemziakovui teisė į būtinąją gintį nekilo.

Kartu teisėjų kolegija konstatavo, kad S. Lemziakovo veiksmai, viešoje vietoje panaudojus fizinį smurtą ir sužalojus nukentėjusįjį bei sugadinus jo turtą, yra savęs priešpriešinimas kitiems asmenims, nepaisymas kitų eismo dalyvių, taip pat yra įžūlūs. S. Lemziakovas, dėl asmeninio nepasitenkinimo nusprendęs viešoje vietoje sudrausminti nukentėjusįjį, demonstravo nepagarbą kitiems asmenims ir eismo dalyviams (BK 284 straipsnis).

Nustatyta ir tai, kad, pasikeitus BK 190 straipsnio, kuriame nustatyta žalos vertė, redakcijai, atsirado pagrindas perkvalifikuoti S. Lemziakovo veiksmus iš BK 187 straipsnio 1 dalies (nesunkus nusikaltimas) į BK 187 straipsnio 3 dalį (baudžiamasis nusižengimas). Atlikusi šį veiksmą, teisėjų kolegija nustatė, kad, asmeniui viešosios tvarkos sutrikdymo metu sugadinus nedidelės vertės svetimą turtą, tokie jo veiksmai atskirai pagal BK 187 straipsnio 3 dalį nekvalifikuojami, o vertinami kaip dalis BK 284 straipsnio nusikalstamos veikos sudėties, todėl dėl automobilio variklio dangčio sugadinimo (pagal BK 187 straipsnio 3 dalį) S. Lemziakovui byla nutraukta.

Bylos Nr. 2K-73-654/2024. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Vieša teismų sprendimų paieška.

Cituojant arba kitaip platinant šią informaciją prašome nurodyti informacijos šaltinį.

Kontaktai žiniasklaidai:
Rimantė Kraulišė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Pirmininko tarnybos atstovė ryšiams su visuomene
Mob. tel. 8 685 84863
El. p. [email protected]
www.lat.lt
www.teismai.lt