Naujienos

Atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismas, spręsdamas BK 76 straipsnio taikymo klausimą, atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai. Jeigu šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam padaryti veiką, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės.

Byloje nustatyta, kad Raimundas Ivanauskas, žinodamas, kad Drąsius Kedys dėl asmeninių priežasčių rengiasi nužudyti Joną Furmanavičių, Violetą Naruševičienę, Laimutę Stankūnaitę ir Andrių Ūsą, pritarė D. Kedžio sumanymui ir veiksmams; ieškojo bendrininkų, priemonių bei įrankių, iš anksto pažadėjo padėti D. Kedžiui slapstytis, aktyviai dalyvavo planuojant nusikaltimą (aptarė rengiamų nužudymų eigą, naudotinas priemones D. Kedžio išvaizdai pakeisti, naudotinus šaunamuosius ginklus, pasišalinimui iš nusikaltimo vietų naudotinas transporto priemones, šių transporto priemonių palikimo vietas, teisėsaugos pareigūnų suklaidinimo taktiką, D. Kedžio pasitraukimo maršrutą ir kt.).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. Ivanauskas pripažintas kaltu dėl bendrininkavimo (kurstymo ir padėjimo) nužudyme, jam paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė (pagal BK 24 straipsnio 5 ir 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą). Nors apeliacinės instancijos teismas R. Ivanauską iš dalies išteisino (pagal BK 24 straipsnio 5 dalį dėl kurstymo nužudyti), tačiau paskirtos bausmės nepakeitė.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašė panaikinti teismų nuosprendžius ir bylą jam nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį ir bylą grąžinti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, arba teismų nuosprendžius pakeisti ir atleisti jį nuo bausmės dėl ligos (BK 76 straipsnio 1 dalis). Kaip nurodė kasatorius, nesant D. Kedžio atžvilgiu priimto įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, nėra galimybės spręsti klausimo dėl padėjėjų baudžiamosios atsakomybės, nes padėjėjas atsako būtent už vykdytojo padarytą veiką. Kasatorius taip pat nurodė, kad suinteresuoto liudytojo M. Žalimo parodymai nepatikimi, prieštaringi, be to, gauti neteisėtu būdu, t. y. pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai taikė ir BK 76 straipsnį neatleisdami jo nuo bausmės dėl ligos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė R. Ivanausko skundą.

Argumentuodamas, kodėl R. Ivanausko veiksmai gali būti pripažinti padėjimu daryti BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą nusikaltimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) nurodė, kad R. Ivanausko veiksmai, kai jis D. Kedžiui davė patarimus, teikė priemones, iš anksto pažadėjo paslėpti nusikaltėlį, reiškė jo ir D. Kedžio dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, jų veikos bei tyčios bendrumą, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu.

LAT konstatavo, jog tai, kad D. Kedžio atžvilgiu nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas įtariamajam mirus), savaime nėra laikytina aplinkybe, šalinančia R. Ivanausko baudžiamąją atsakomybę. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti ir objektyvieji, ir subjektyvieji R. Ivanausko ir D. Kedžio bendrininkavimo požymiai.

Paneigtas ir kasatoriaus teiginys, kad abiejų instancijų teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą pripažindami jį kaltu bendrininkavus su D. Kedžiu, vartojo formuluotes, kuriose jo ir D. Kedžio veiksmai įvardijami kaip nusikalstami. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad teismai, pripažindami R. Ivanauską kaltu dėl bendrininkavimo su D. Kedžiu rengiantis nužudymui ir nužudyme, nevartojo tokių formuluočių, kurios reikštų D. Kedžio kaltę darant šią nusikalstamą veiką. „Būtent šioje byloje mirusio asmens veiksmų aprašymas kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje buvo neišvengiamas formuluojant R. Ivanauskui inkriminuojamas faktines aplinkybes ir tai, kad teismai pripažino, jog R. Ivanauskas bendrininkavo su šiuo asmeniu, sietina tik su jo kaltumo klausimo išsprendimu. Mirusiam asmeniui apkaltinamasis nuosprendis nepriimtas, todėl jo nekaltumo prezumpcija nepažeista“, – nurodė LAT.

Teisėjų kolegija taip pat pripažino nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl to, kad M. Žalimo parodymai gauti neteisėtu būdu, t. y. pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad dėl M. Žalimo nebuvo nustatytos jokios nusikalstamos veikos, ikiteisminis tyrimas dėl jo nebuvo pradėtas. M. Žalimas buvo tik asmuo, pranešęs apie nusikalstamą veiką, todėl jis pagrįstai buvo apklausiamas kaip liudytojas ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Kolegija sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šioje byloje M. Žalimui liudytojo statuso suteikimas nepažeidė kaltinamojo R. Ivanausko teisės į gynybą ir, atvirkščiai, padėjo užtikrinti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

Kasacinis teismas išaiškino, kad atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. Pažymėta, kad taikant BK 76 straipsnį nepakanka nustatyti, jog nuteistojo liga yra įtraukta į nuteistųjų sunkių nepagydomų ligų sąrašą (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. 1R-308/V-1247 „Dėl nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“). Be to, pabrėžta, kad teismo medicinos eksperto išvada, jog nuteistajam, sergančiam sunkia nepagydoma liga, bausmę atlikti būtų per sunku, teismui yra tik vienas iš duomenų šaltinių ir tik rekomendacinio pobūdžio. „Teismas, spręsdamas BK 76 straipsnio taikymo klausimą, atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai. Jeigu šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam padaryti veikos, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės“, – pažymėjo išplėstinė teisėjų kolegija.

Kolegija nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog R. Ivanauskas sirgo ir turėjo regos negalią jau iki nusikalstamos veikos padarymo. Taigi, teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo R. Ivanausko sveikatos būklė nesukliudė jam nusikalsti, o nuteistojo sveikatos būklės pablogėjimas po nusikaltimo nemažina nuteistojo, kaip asmenybės, pavojingumo visuomenei. Papildomai kolegija atkreipė dėmesį, kad R. Ivanausko padaryta veika yra vertinama kaip labai sunkus nusikaltimas, jo veiksmai buvo nukreipti į keturių asmenų gyvybės atėmimą ir tai rodo didelį nuteistojo padarytos veikos ir jo paties, kaip asmenybės, pavojingumą. Kartu kolegija nurodė, kad, atsiradus pagrindui, atleidimo nuo bausmės atlikimo dėl ligos klausimas gali būti sprendžiamas ir nuosprendžio vykdymo stadijoje.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.

Daugiau informacijos galite rasti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo interneto svetainėje http://www.lat.lt (bylos Nr. 2K-7-70-895/2018).

Cituojant arba kitaip platinant šią informaciją prašome nurodyti informacijos šaltinį.