Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
lt
En

Istorija

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO IŠTAKOS

Lietuviško kasacinio teismo raida iki 1940 metų

Tolimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmtaku reikėtų laikyti Vyriausiąjį Lietuvos tribunolą, kuris šiuolaikinių Lietuvos teisės istorikų duomenimis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėjo veikti 1574 ar 1581 metais ir funkcionavo iki pat Trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės žemių padalinimo 1794 metais, po kurio didžioji Lietuvos teritorijos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį[1]. Daugiau nei du šimtus metų veikęs Lietuvos Vyriausiasis tribunolas sudarė tuometinėje valstybėje viešpatavusio bajorų luomo teismų sistemos viršūnę[2]. Tribunolo sprendimai buvo neskundžiami ir savo galia prilygo valdovo ir seimo teismų sprendimams. Išdrįsęs apskųsti Tribunolo sprendimus valdovui ar seimui galėjo būti nubaustas pinigine bauda, o advokatas, sutikęs atstovauti tokioje byloje galėjo būti įkalinamas savaitei[3].

Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu (1795-1915) Lietuvos Vyriausiasis tribunolas, nors ir buvo atkurtas (1797), tačiau jo sprendimai buvo negalutiniai, todėl tuometinis Lietuvos Vyriausiasis tribunolas lietuvišku kasaciniu teismu nelaikytinas[4].

Lietuvos teismų sistema savarankiškumą atgavo tik XX amžiaus pradžioje. Po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos teismų sistema buvo konstruojama pagal vokiečių okupuotoje teritorijoje įvestos sistemos pavyzdį, nustatant trijų pakopų bendrosios kompetencijos teismus: taikos teisėjų, apygardos teismus ir Vyriausiąjį Tribunolą[5]. 1918 m. lapkričio 28 d. Lietuvos valstybės taryba priėmė skubotai parengtą gana trumpą iš 36 straipsnių sudarytą įstatymą, pavadintą „Laikinuoju Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymu“, kuriame aukščiausiąja teismo instancija Lietuvoje buvo paskelbtas Vyriausiasis Lietuvos tribunolas. Pats atgaivintasis Tribunolas savo ištakas buvo linkęs sieti su laikmetį labiau atitinkančia 1864 m. reformuota Rusijos imperijos teismų sistema[6].

Vyriausiasis Lietuvos tribunolas ėmė veikti 1919 metų birželį Kaune, nes Vilnius, kuris buvo numatytas šio teismo rezidencija, atsidūrė lenkų rankose. Vyriausiąjį Tribunolą 1918 m. lapkričio 28 d. Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas apibūdino apeliaciniu teismu apygardos teismuose pirmąja instancija išnagrinėtoms byloms, nurodydamas, kad jo padaryti nutarimai būsiantys galutiniai. Kaip pirmosios instancijos teismas Tribunolas galėjo spręsti Respublikos prezidento, ministro pirmininko ar kurio kito ministro bylas. Visas kitas bylas šis teismas nagrinėjo kaip apeliacinė instancija apygardos teismų sprendimams. Kasacijos galimybė šiame įstatyme dar nebuvo numatyta. Ribota kasacija buvo įtvirtinta 1921 m. birželio 15 d. „Laikinajame Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo, civilinio ir baudžiamojo proceso įstatymų pakeitimo ir papildymo įstatyme“: kasacija buvo leidžiama tik dėl taikos teisėjų sprendimų, jau išnagrinėtų apeliacine tvarka, o apygardos teismų sprendimams Tribunolas ir toliau buvo tik apeliacinė instancija[7].

1933 m. liepos 11 d. paskelbtu nauju Valstybės tarybos ir Respublikos prezidento priimtu Teismų santvarkos įstatymu (jame net 488 straipsniai) bendrosios kompetencijos teismų sistema buvo reformuota, įvedant keturių pakopų teismus[8]. Dvi bylos nagrinėjimo instancijos buvo nustatytos bylai spręsti iš esmės, trečioji – apeliacinė, skirta patikrinti, ar teisingai byloje buvo pritaikyti įstatymai, o ketvirtoji – kasacinė. Papildomai įsteigus Apeliacinius Rūmus, aukščiausia teismų sistemos grandimi paliktas Vyriausiasis Tribunolas (jis nebevadinamas Vyriausiuoju Lietuvos tribunolu). Netekęs apeliacinių funkcijų, dabar šis teismas veikė kaip kasacinė instancija apylinkių ir apygardų teismų bei Apeliacinių Rūmų, taip pat karinių teismų ir Klaipėdos krašto teismų byloms[9]. Vyriausiojo Tribunolo visuotiniam narių susirinkimui priklausė įstatymų aiškinimo teisė, spręsti teismų bei teismų ir administracijos organų ginčus dėl bylų priklausomybės ir kai kuriuos kitus klausimus[10].

Kasacinis teismas sovietų ir nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje (1940-1990)

Bene skaudžiausi smūgiai Lietuvos teismų sistemai teko kraštą okupavus sovietams ir naciams. Vakarų teisės tradicijomis paremtos tarpukario Lietuvos teismų sistemos naikinimas pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940-1941) vyko dviem etapais, kuriuos skiria vadinamosios LTSR konstitucijos įsigaliojimas 1940 m. rugpjūčio 25 d.[11] Nuo 1940 m. birželio 17 d., kai buvo sudaryta marionetinė Liaudies vyriausybė ir paskirtas Teisingumo ministras iki LTSR konstitucijos priėmimo 1940 m. rugpjūčio 25 d. iš pareigų buvo šalinami ir represuojami Nepriklausomos Lietuvos teismų teisėjai, tačiau teismai nebuvo likviduojami. Nutarimas dėl Vyriausiojo Tribunolo ir Apeliacinių rūmų panaikinimo buvo priimtas tik rudenį – 1940 m. rugsėjo 26 d.[12] Šių teismų funkcijas ir likusias neišspręstas bylas nuo 1940 m. spalio 16 d. perėmė formuojamas naujas LTSR Aukščiausiasis teismas[13]. Kiti tarpukariu Lietuvoje veikę teismai buvo likviduoti nuo 1940 m. gruodžio 1 d.[14]

1941 metų birželį Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, Laikinoji Lietuvos Vyriausybė siekė panaikinti pradėtus diegti sovietinius teismus ir atkurti iki 1940 m. okupacijos veikusius teismus. Vyriausiasis Tribunolas, nelaukdamas vokiečių leidimo dėl teismo veiklos atnaujinimo, darbą pradėjo nuo 1941 m. birželio, tačiau po septynių mėnesių, 1942 m. vasarį, vadovaujantis 1941 m. spalio 27 d. Ostlando reichkomisaro H. Lohsės nurodymu neatkurti Vyriausiojo Tribunolo[15], jo veikla buvo nutraukta[16].

1944 m. liepos 13 d. į Vilnių grįžus sovietams buvo iš naujo diegiama 1940 metų LTSR konstitucijoje numatyta trijų pakopų sovietinių bendrosios kompetencijos teismų sistema: liaudies teismai, apskričių teismai ir kasacinę funkciją vykdęs LTSR Aukščiausiasis teismas. Kurį laiką (1951-1953) veikė ir keturi sričių teismai. Kadangi apskričių teismai veikė tik pirmosios sovietinės okupacijos metais ir po 1944 metų dėl kadrų trūkumo atkurti nebuvo, Lietuvos teritorijoje sovietmečiu funkcionavo tik liaudies teismai (pirmoji instancija) ir LTSR Aukščiausiasis teismas (kasacinė instancija)[17]. Tokiu būdu Lietuvos gyventojai ilgam neteko apeliacijos teisės[18].

Nors buvo deklaruojama, kad kasacinė LTSR Aukščiausiojo teismo funkcija buvo vienintelė ir galutinė LTSR liaudies teismų sprendimų ir nuosprendžių kontrolės forma, tačiau sovietiniame kasaciniame procese pirmenybė teikta ne teismų sprendimų ar nuosprendžių bei visuomeninių santykių stabilumui, o teisėtumo ir vienodos teisminės praktikos užtikrinimui SSRS mastu[19]. Nuo 1938 m. visų „sovietinių respublikų“ aukščiausiųjų teismų sprendimai galėjo būti persvarstomi TSRS Aukščiausiojo teismo Plenume, kurį sudarė TSRS Aukščiausiojo teismo Pirmininkas, jo pavaduotojai ir visi TSRS Aukščiausiojo teismo teisėjai[20]. Nuo 1954 m. egzistavo galimybė įsiteisėjusius LTSR Aukščiausiojo teismo sprendimus ir nuosprendžius pirmiausia peržiūrėti LTSR Aukščiausiojo teismo Prezidiume, sudarytame iš LTSR Aukščiausiojo teismo Pirmininko, dviejų jo pavaduotojų ir dviejų teisėjų[21]. 1960 m. birželio 8 d. priimtame LTSR Teismų santvarkos įstatymo 41 straipsnyje buvo nustatyta galimybė kai kurias bylas prieš kreipiantis į TSRS Aukščiausiojo teismo Plenumą peržiūrėti papildomai įsteigtame LTSR Aukščiausiojo teismo Plenume[22]. Tai reiškia, kad kasacine tvarka Lietuvoje išnagrinėtas bylas buvo galima peržiūrėti tris kartus: pirmiausia LTSR Aukščiausiojo teismo Prezidiume (nuo 1954 m.), po to LTSR Aukščiausiojo teismo Plenume (nuo 1960 m.) ir galiausiai TSRS Aukščiausiojo teismo Plenume (nuo 1940 m.).

Antrosios sovietinės okupacijos metais (1944-1990) suformuoti LTSR teismai tapo Sovietų Sąjungos teismų sistemos dalimi ir neturėjo realaus savarankiškumo[23]. Sovietmečiu Lietuvoje veikę teismai buvo Sovietų Sąjungos vykdyto okupuotos Lietuvos teritorijos valdymo įrankiai, jie de jure nepripažįstami Lietuvos Respublikos teismais[24]. Tačiau de facto pagal sovietinį modelį įsteigti teismai Lietuvoje funkcionavo: teismuose dirbo renkami teisėjai bei tarėjai, kurie nagrinėjo civilines ir baudžiamąsias bylas, sprendė asmenų tarpusavio ginčus ir skyrė bausmes už nusikaltimus. To meto sąlygomis dirbę teisėjai kiekvieną dieną spręsdavo ir kur kas sudėtingesnį pasirinkimo tarp sąžinės ir sovietinio įstatymo klausimą. Kaip viename iš savo darbų apie ilgametį LTSR Aukščiausiojo teismo teisėją prof. S. Vitkevičių yra pažymėjęs prof. S. Vėlyvis, kartu su LTSR konstitucijoje bei įstatymuose įrašytais teisingumo principais galiojo nerašyta, bet gyvenime plačiai taikyta taisyklė, kad teisė – tai įrankis valdančiosios klasės (šiuo atveju proletariato) rankose slopinti priešiškų klasių pasipriešinimą ir siekti savo tikslų, todėl teisėjui, dirbusiam tokioje politinėje struktūroje, kur visą politinę valdžią įgyvendino viena partija, taikydama net savo programinėms nuostatoms priešingus metodus, išlikti nepriklausomam ir bandyti įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą nebuvo lengva[25].

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atkūrimas 1990 metais

Naujas Lietuvos kasacinio teismo raidos etapas prasidėjo atkuriant valstybingumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo įsteigtas 1990 m. vasario 13 d. Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymu[26]. 1990 m. kovo 11 d. priimtame įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ 113 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir rajonų (miestų) teismai[27]. Įstatymo 115 straipsnyje Lietuvos Aukščiausiasis teismas buvo paskelbtas aukščiausiąja teismine valdžia Lietuvos Respublikoje, kuri Lietuvos įstatymų nustatoma tvarka vykdo teisingumą ir prižiūri Lietuvos teismų teisminę veiklą. Teismų reformai užtrukus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pertvarka tęsėsi iki pat 1995 metų. Šiuo sudėtingu pareinamuoju laikotarpiu visi Lietuvos teismai turėjo greitai ir efektyviai įsitraukti į naujos teisės ir teisinės praktikos formavimo procesą ir naujai interpretuoti senus sovietinius įstatymus, kad teismų sprendimai būtų adekvatūs naujos visuomenės lūkesčiams[28].

1994 m. gegužės 31 d. priimtu Teismų įstatymu[29] ir 1994 m. birželio 15 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įgijęs kokybiškai naują kompetenciją, pradėjo veikti nuo 1995 m. sausio 1 d.[30] Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tapo išimtinai tik aukščiausia kasacine instancija, be to, jam buvo pavesta dar viena funkcija – formuoti vienodą teismų praktiką taikant įstatymus[31]. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato aprobuotų sprendimų privalomumo principo įtvirtinimas teisės istorikų vertinamas kaip reikšmingas žingsnis skatinant Lietuvos teismų savarankiškumą ir jų veiklos veiksmingumą[32]. Suteikus kasaciniam teismui galimybę interpretuoti teisės normas, o įstatymų nustatyta tvarka aprobuotą teismo sprendimą pripažinus privalomu kitiems teisės taikymo subjektams, Lietuvos civilinės teisės šaltinių sistemoje faktiškai buvo įtvirtintas teismo precedentas.

Šiuo metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas Lietuvos Respublikoje, kuris kasacinio proceso tvarka nagrinėja baudžiamąsias bylas dėl įsiteisėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių ir nutarčių, taip pat civilines bylas dėl apeliacinės instancijos teismų sprendimų ir nutarčių. Kasacija yra ekstraordinari teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik išimtiniais atvejais, kuriuos apibrėžia Baudžiamojo ir Civilinio proceso kodeksai, įtvirtindami kasacijos pagrindus (BPK 369 straipsnis, CPK 346 straipsnis). Aukščiausiasis Teismas bylas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu. Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinio, paskirtis – per kasacinėse nutartyse suformuotus precedentus užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Kasacinio teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas susideda iš 35 teisėjų: Teismo pirmininko, Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko, Civilinių bylų skyriaus pirmininko, 16 Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų ir 16 Civilinių bylų skyriaus teisėjų.

Parengė dr. Dovilė Sagatienė


[1] Andriulis, V., et al. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, Justitia, 2002, p. 179, 251.
[2] Maksimaitis, M. Lietuvos Vyriausiasis tribunolas XX amžiuje. Jurisprudencija. 2014, 21(2): 441.
[3] Andriulis, V., et al. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, Justitia, 2002, p. 181.
[4] Andriulis, V., et al. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, Justitia, 2002, p. 254.
[5] Maksimaitis, M. Teismų santvarkos pagrindų formavimas Lietuvoje (1918–1933). Jurisprudencija. 2013, 20(2): 377.
[6] Vyriausiojo Tribunolo 1924–1933 metų visuotinųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle. Kaunas: Karvelio ir Rinkevičiaus knygynas, 1933, p. 21–22.
[7] Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo, civilinio ir baudžiamojo proceso įstatymų pakeitimas ir papildymas. Laikinosios Vyriausybės žinios. 1921, Nr. 68/607.
[8] Teismų santvarkos įstatymas. Vyriausybės žinios. 1933, Nr. 419–2900.
[9] Andriulis, V., et al. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, Justitia, 2002, p. 420.
[10] Andriulis, V., et al. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, Justitia, 2002, p. 421.
[11] LTSR konstitucija (Pagrindinis įstatymas). Vyriausybės žinios. 1940, Nr. 730–5997.
[12] LTSR Liaudies Komisarų Tarybos 1940 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 162 „Dėl Vyriausiojo Tribunolo ir Apeliacinių rūmų panaikinimo“. LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1940, Nr. 3-53.
[13] LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. spalio 16 d. įsakas „Dėl LTSR Aukščiausiojo teismo laikinų nuostatų“. LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1941, Nr. 1-3.
[14] 1940 m. lapkričio 30 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl Lietuvos TSR teismų sistemos pertvarkymo”. LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1941, Nr. 1-3.
[15] Braslaukas, J. Teismų kompetencijos nacių okupuotoje Lietuvoje klausimu. Jurisprudencija, 2001, t. 19 (11), p. 214.
[16] Stravinskas, P. Lietuvos teismų teisinė padėtis vokiečių okupacijos metu. Teisininkų žinios. 1954 (8), p. 4; Baltūsis, S. Lietuvos teismai. Sėja. 1974 (1 – 2), p. 32.
[17] Sagatienė, D. Sovietiniai bendrosios kompetencijos teismai Lietuvoje 1940-1941 ir 1944-1953 metais. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai (teisė). Vilnius: MRU, 2013, p. 50.
[18] Griškevič, L. Autentiškos teismų sistemos sukūrimas Lietuvoje. daktaro disertacija. Socialiniai mokslai (teisė). Vilnius: VU, 2013, p. 62.
[19] Driukas, A. Kasacinio proceso reglamentavimas naujajame Civilinio proceso kodekse. Jurisprudencija. 2002, 28 (20):164.
[20] 1938 m. rugpjūčio 16 d. TSRS, sąjunginių ir autonominių respublikų teismų santvarkos įstatymas. Kaunas: Lietuvos TSR Teisingumo liaudies komisariato leidinys, 1940.
[21] TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1954 m. rugpjūčio 14 d. įsakas „Dėl prezidiumų sudarymo sąjunginių ir autonominių respublikų aukščiausiųjų teismų, kraštų, sričių teismų ir autonominių sričių teismų sudėtyje“. TSRS, sąjunginių ir autonominių respublikų teismų santvarkos įstatymas. Vilnius: Valstybinė politinės literatūros leidykla, 1954, p. 20.
[22] 1960 m. birželio 8 d. Lietuvos TSR teismų santvarkos įstatymas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, p. 18.
[23] Sagatienė, D. Sovietiniai bendrosios kompetencijos teismai Lietuvoje 1940-1941 ir 1944-1953 metais. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai (teisė). Vilnius: MRU, 2013, p. 7.
[24] Sinkevičius, V. Įstatymo dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos vaidmuo ir vieta Lietuvos teisės sistemoje. Parlamento studijos (mokslo darbai). 2004, 1:21.
[25] Vėlyvis, St. Teisės mokslų asmenybės. Žymus mokslininkas, kilnus žmogus. Jurisprudencija. 2007, 4 (94):90.
[26] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymas. Vyriausybės žinios. 1990, Nr. 8-185.
[27] Įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo. Lietuvos aidas. 1990, Nr. 11-0.
[28] Andriulis, V., et al. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, Justitia, 2002, p. 518.
[29] Lietuvos Respublikos teismų įstatymas. Valstybės žinios. 1994, Nr. 46-851.
[30] Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo. Valstybės žinios. 1994, Nr. 50-932.
[31] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gruodžio 22 d. nutarimas. Valstybės žinios. 1994, Nr. 101-2045.
[32] Andriulis, V., et al. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, Justitia, 2002, p. 518.