Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
lt
En

Istorija

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO IŠTAKOS

Aukščiausiosios instancijos teismas iki 1940 metų

Tolimu Aukščiausiojo Teismo pirmtaku reikėtų laikyti 1581 m. įkurtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąjį Tribunolą. Jis funkcionavo iki pat Trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės žemių padalijimo 1795 m., po kurio didžioji Lietuvos teritorijos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Daugiau nei du šimtus metų veikęs Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas sudarė tuometinėje valstybėje
viešpatavusio bajorų luomo teismų sistemos viršūnę. Tribunolo sprendimai buvo neskundžiami. Kas išdrįsdavo apskųsti Tribunolo sprendimus valdovui ar Seimui, galėjo būti nubaustas pinigine bauda, o advokatas, sutikęs atstovauti tokioje byloje, galėjo būti įkalinamas savaitei.

Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu (1795–1915) Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas, pavadintas Vyriausiuoju Lietuvos teismu, nors ir buvo atkurtas (1797), tačiau jo sprendimai buvo negalutiniai ir šis teismas lietuvišku aukščiausiosios instancijos teismu nelaikytinas. 1801 m. Lietuvos guberniją suskaidžius į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas, Vyriausiasis Lietuvos teismas buvo panaikintas, o vietoj jo įsteigti gubernijų vyriausieji teismai.

Lietuvos teismų sistema savarankiškumą atgavo tik XX amžiaus pradžioje, po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. vasario 16 d. 1918 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Valstybės Tarybos priimtame Laikinajame Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatyme nustatyta trijų pakopų teismų sistema: taikos teisėjai, apygardų teismai ir Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas kaip aukščiausios instancijos teismas.

1918 m. gruodžio mėnesį buvo paskirti pirmieji nepriklausomos Lietuvos taikos teisėjai, o 1918 m. gruodžio 10 d. Antanas Kriščiukaitis buvo paskirtas pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininku. Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas faktiškai veikti pradėjo 1919 metų birželio mėnesį Kaune, nes Vilnius, kuriame buvo numatyta įkurti šį teismą, buvo okupuotas. Darbą Tribunolas pradėjo su dviem teisėjais. Pirmasis teisiamasis posėdis įvyko 1919 m. rugpjūčio 2 d.

Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą 1918 m. lapkričio 28 d. Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas apibūdino kaip apeliacinį teismą apygardos teismuose pirmosios instancijos tvarka išnagrinėtoms byloms, nurodydamas, kad jo nutarimai – galutiniai ir neskundžiami. Kaip pirmosios instancijos teismas Tribunolas galėjo spręsti Respublikos Prezidento, ministro pirmininko ar kurio kito ministro bylas. Kasacijos galimybė šiame įstatyme dar nebuvo numatyta. 1918 m. lapkričio 28 d. įstatymo paaiškinimuose buvo nurodyta, kad iki bus apsispręsta dėl kasacinės instancijos reikalingumo, Tribunolas, būdamas vienas visai valstybei, atliks vienodo teisės aiškinimo uždavinį. Kasacija buvo įtvirtinta 1921 m. birželio 15 d., tačiau buvo leidžiama tik dėl taikos teisėjų sprendimų, jau išnagrinėtų apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos tvarka priimtiems apygardų teismų sprendimams Tribunolas ir toliau buvo apeliacinė instancija.

1933 m. liepos 11 d. paskelbtu nauju Teismų santvarkos įstatymu bendrosios kompetencijos teismų sistema buvo reformuota, nustatant keturių pakopų teismų sistemą: apylinkių teismai, apygardų teismai, Apeliaciniai Rūmai ir Vyriausiasis Tribunolas. Vyriausiasis Tribunolas, nepaisant kai kurių išimčių, tapo kasaciniu teismu apylinkių ir apygardų teismų bei Apeliacinių Rūmų, taip pat karinių teismų ir Klaipėdos krašto teismų byloms. Vyriausiojo Tribunolo visuotinis narių susirinkimas teikė išaiškinimus teisės klausimais, sprendė teismų bei teismų ir administracijos organų ginčus dėl bylų priklausomybės ir kai kuriuos kitus klausimus. Teismų santvarkos įstatyme buvo nustatyta, jog Vyriausiojo Tribunolo visuotinio susirinkimo teisės klausimų išaiškinimai turi būti skelbiami, kad tie klausimai galėtų būti teismų vienodai sprendžiami.

Aukščiausiosios instancijos teismas sovietų ir nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje (1940–1990)

Bene skaudžiausi smūgiai Lietuvos teismų sistemai teko kraštą okupavus sovietams ir naciams. Vakarų teisės tradicijomis paremtos tarpukario Lietuvos teismų sistemos naikinimas pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940–1941) vyko dviem etapais, kuriuos skiria vadinamosios Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) Konstitucijos įsigaliojimas 1940 m. rugpjūčio 25 d. Nuo 1940 m. birželio 17 d., kai buvo sudaryta marionetinė Liaudies vyriausybė ir paskirtas teisingumo ministras, iki LTSR Konstitucijos priėmimo 1940 m. rugpjūčio 25 d. iš pareigų buvo šalinami ir represuojami nepriklausomos Lietuvos teismų teisėjai, tačiau teismai nebuvo likviduojami. Nutarimas dėl Vyriausiojo Tribunolo ir Apeliacinių Rūmų panaikinimo buvo priimtas tik rudenį – 1940 m. rugsėjo 26 d. Šių teismų funkcijas ir likusias neišspręstas bylas nuo 1940 m. spalio 16 d. perėmė formuojamas naujas LTSR Aukščiausiasis Teismas. Kiti tarpukariu Lietuvoje veikę teismai buvo likviduoti nuo 1940 m. gruodžio 1 d.

1941 metų birželį Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, Laikinoji Lietuvos Vyriausybė siekė panaikinti sovietinius teismus ir atkurti iki 1940 m. okupacijos veikusius. Vyriausiasis Tribunolas, nelaukdamas vokiečių leidimo dėl teismo veiklos atnaujinimo, darbą pradėjo nuo 1941 m. birželio, tačiau po septynių mėnesių, 1942 m. vasarį, okupacinės valdžios nurodymu jo veikla buvo nutraukta.

1944 m. liepos 13 d. į Vilnių grįžus sovietams buvo iš naujo diegiama 1940 metų LTSR Konstitucijoje nustatyta trijų pakopų sovietinių bendrosios kompetencijos teismų sistema: liaudies teismai, apskričių teismai ir LTSR Aukščiausiasis Teismas. Kurį laiką (1951–1953) veikė ir keturi sričių teismai. Kadangi apskričių teismai veikė tik pirmosios sovietinės okupacijos metais ir po 1944 metų dėl kadrų trūkumo atkurti nebuvo, Lietuvos teritorijoje sovietmečiu funkcionavo tik liaudies teismai ir LTSR Aukščiausiasis Teismas.

Antrosios sovietinės okupacijos metais (1944–1990) suformuoti LTSR teismai buvo Sovietų Sąjungos teismų sistemos dalis ir neturėjo realaus savarankiškumo. Nors buvo deklaruojama, kad kasacinė LTSR Aukščiausiojo Teismo funkcija buvo vienintelė ir galutinė LTSR liaudies teismų sprendimų ir nuosprendžių kontrolės forma, tačiau faktiškai LTSR Aukščiausiojo Teismo sprendimai dar ne kartą galėjo būti peržiūrėti priežiūros tvarka: pirmiausia LTSR Aukščiausiojo Teismo Prezidiume, po to LTSR Aukščiausiojo Teismo Plenume ir galiausiai TSRS Aukščiausiojo Teismo Plenume. Inicijuoti sprendimų peržiūrą galėjo tik aukšti LTSR ir TSRS teismų ir prokuratūros pareigūnai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atkūrimas 1990 metais

Naujas Lietuvos aukščiausiosios instancijos teismo raidos etapas prasidėjo atkūrus valstybingumą. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 11 d. paskelbus aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, tą pačią dieną buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Šiame įstatyme buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir rajonų (miestų) teismai. Aukščiausiasis Teismas buvo paskelbtas aukščiausiąja teismine valdžia Lietuvos Respublikoje, kuri Lietuvos įstatymų nustatoma tvarka vykdo teisingumą ir prižiūri Lietuvos teismų teisminę veiklą. Taigi tuo metu buvo palikta iki nepriklausomybės atkūrimo buvusi teismų sistema. 

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, tapo svarbu suformuoti teismus, pasiryžusius taikyti Lietuvos įstatymus. 1990 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba išrinko Mindaugą Lošį Aukščiausiojo Teismo pirmininku. 1990 m. balandžio 3 d. buvo išrinkti du Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojai – baudžiamųjų bylų kolegijos ir civilinių bylų kolegijos pirmininkai. 1990 m. gegužės 3 d. išrinkti 29 Aukščiausiojo Teismo teisėjai.

Esminės Lietuvos teismų sistemos reformos pradžia laikytina 1992 m. sausio 16 d., kai Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą, kuriame buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Tokia teismų sistema atkartojo tarpukariu (1933–1940) veikusią nepriklausomos Lietuvos teismų sistemą. Ši sistema buvo patvirtinta 1992 m. spalio 25 d. piliečių referendumu priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Teismų reforma užtruko ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pertvarka tęsėsi iki 1995 metų.

1994 m. gegužės 31 d. Teismų įstatymu ir 1994 m. birželio 15 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ Aukščiausiasis Teismas, įgijęs kokybiškai naują kompetenciją, pradėjo veikti nuo 1995 m. sausio 1 d. Aukščiausiasis Teismas tapo aukščiausiu kasaciniu teismu. Be to, jam buvo pavesta dar viena funkcija – formuoti vienodą teismų praktiką taikant įstatymus. Nustatyta, kad šiuo tikslu Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, skelbia Teisėjų senato aprobuotus teismų sprendimus, į kuriuos turi atsižvelgti teismai, taikydami tuos pačius įstatymus, analizuoja teismų praktiką ir konsultuoja teisėjus įstatymų taikymo klausimais. Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato aprobuotų sprendimų privalomumo principo įtvirtinimas teisės istorikų vertinamas kaip reikšmingas žingsnis skatinant Lietuvos teismų savarankiškumą ir jų veiklos veiksmingumą.

Pagal 1994 metų Teismų įstatymą Aukščiausiasis Teismas nebuvo vienintelis kasacinis teismas. Kasacine tvarka bylas galėjo nagrinėti penki apygardų teismai, vėliau (nuo 1996 m. liepos 17 d.) – ir Lietuvos apeliacinis teismas. Aukščiausiasis Teismas vieninteliu kasaciniu teismu įsiteisėjusiems teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams tapo nuo 1999 m. sausio 1 d. Nuo šios dienos civiliniame ir baudžiamajame procese taip pat buvo įtvirtinti nauji Aukščiausiajam Teismui būdingesni kasacijos pagrindai, aiškiai nustatyta, kad byla tikrinama tik teisės taikymo aspektu. 2003 metais įsigaliojus naujiems Civilinio proceso ir Baudžiamojo proceso kodeksams Aukščiausiasis Teismas iš esmės įgavo dabartinį savo statusą ir kompetenciją. Nuo 2011 m. perdavus administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimą iš administracinių į bendrosios kompetencijos teismus, Aukščiausiojo Teismo kompetenciją papildė prašymų atnaujinti šias bylas (šiuo metu vadinamas administracinių nusižengimų bylomis) nagrinėjimas ir praktikos šioje srityje formavimas.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose. Vadovaujantis šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, panaikinta nuostata, leidusi Aukščiausiajam Teismui teikti konsultacijas teisėjams, atsisakyta anksčiau Teismų įstatyme įtvirtintos normos, kad teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus, atsižvelgia tik į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus. Aukščiausiasis Teismas tapo tikru precedentus kuriančiu teismu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkai

  • Mindaugas Lošys
    paskirtas 1990 m. balandžio 2 d.
  • Pranas Kūris
    paskirtas 1994 m. gruodžio 20 d.
  • Vytautas Greičius
    paskirtas 1999 m. liepos 8 d.
  • Gintaras Kryževičius
    paskirtas 2009 m. lapkričio 5 d.
  • Rimvydas Norkus
    paskirtas 2014 m. gruodžio 18 d.